Asmenų paieškas vykdančių pareigūnų galvos skausmas – besislapstantys įtariamieji
Policijos Asmenų paieškos skyriaus pareigūnai sako, kad jų darbe nėra nė kruopelytės monotonijos, nes kiekvienas tiriamas atvejis yra individualus ir savaip išskirtinis, todėl ir darbo principus kaskart reikia taikyti kitokius. Čia neišvengiama kurioziškų situacijų, kurias sukelia paieškomi asmenys – dingusieji be žinios ar nuo teisėsaugos besislapstantys piliečiai.
Ekstrasensai – tik geri psichologai
Ne paslaptis, kad visuomenėje dažnai laikomasi kone stereotipinės nuostatos, esą, per televiziją ar spaudoje paskelbus dingusio be žinios asmens fotografiją, beviltiška jį rasti gyvą. Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato (VPK) Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo tarnybos Asmenų paieškos skyriaus viršininkas Kęstutis Galinis kategoriškai paneigė samprotavimus, sakydamas, kad tik nedidelė dalis ieškomų asmenų surandami mirę. Anot pareigūno, teisėsaugininkai dažniau išgirsta replikų, esą, jei žiniasklaidos priemonėse nepasirodė dingusio asmens nuotrauka, vadinasi, jo paieškos vykdomos aplaidžiai ir atmestinai arba jos išvis nevyksta.
„Jei per visuomenės informavimo priemones pateikdami dingusiojo nuotrauką ir apibūdinimą prašome pagalbos, tai tikrai dar nereiškia, kad nesitikime jo rasti gyvo. Taip pat ir priešingu atveju: jei nuotrauka nepaskelbiama, vadinasi, pareigūnai ieško asmens kitais kanalais, – užtikrino K.Galinis. – Galbūt visuomenėje tokią nuomonę suformavo anksčiau neretai pasigirsdavusios bauginančios žinios, kiek daug per metus šalyje pradingsta žmonių, tačiau dažniausiai niekas nepasirūpindavo, kad būtų informuojama ir apie rezultatus – kiek ieškomų asmenų surandama.”
Asmenų paieškos skyriaus pareigūnų sukaupta statistika liudija, kad Lietuvoje būtent gyvų ieškomų asmenų randama daugiau. Per metus Kaune, anot K.Galinio, nusikaltimų aukomis vidutiniškai tampa maždaug trys žmonės, o dar maždaug tiek ar keliais daugiau pakliūva į paieškomų sąrašus dėl to, kad susiduria su sveikatos problemomis. Būtent šios dvi pagrindinės priežastys ir lemia per paieškas randamų negyvų žmonių skaičių.
Pareigūnams trukdo, kai į neviltį puolę dingusiųjų artimieji pagalbos ieško pas ekstrasensus: „Ne paslaptis, kad policijos reitingai nėra ypatingi, todėl nuolat dėl dingusio artimojo išgyvenančiam žmogui ekstrasenso žodis dažnai tampa vos ne auksinis ir neginčijamas. Tuo tarpu pareigūnams taip anaiptol neatrodo. Kartais net akivaizdžiai matosi, kad kalbama netiesa. Manau, kad dažniausiai žmonės pakliūva tiesiog pas gerus psichologus, kurie sugeba nejučia po žodį išpešti dingusio asmens apibūdinimą ir pagal tai piešia tariamus regėjimus, kur šis gali būti. Per dešimtmetį neteko išgirsti tikslaus ekstrasenso spėjimo, o visuomet dėstomi tik abstraktūs svarstymai. Kažkada teko tikrinti tokių žmonių regėjimus, bet jie buvo tiesiog beviltiški”.
Dingstančiųjų nuolat mažėja
Praėjusiais metais Kauno policijos Asmenų paieškos skyriuje buvo pradėti 37 ikiteisminiai tyrimai dėl dingusių be žinios asmenų. Iki 2003-iųjų dingusiųjų be žinios skaičiaus vidurkis Kaune kasmet būdavo apie 120. Tačiau tokie dideli skaičiai buvo dėl to, kad anuomet Asmenų paieškos skyriaus pareigūnai į savo sąrašus privalėjo įtraukti ir visus nuolat iš namų bėgančius nepilnamečius ir kitokius piliečius, kurie anaiptol neatitinka dingusio be žinios žmogaus sąvokos.
Dabar pilnametystės nesulaukusiais ir nuolat savo tėvus ar globėjus įvairiais išsišokimais šiurpinančiais paaugliais domisi teritorinių policijos įstaigų Prevencijos poskyrių inspektoriai. Paauglių išdaigos paprastai būna susijusios su socialinėmis problemomis, o pastarosios ir yra būtent minėtų pareigūnų prerogatyva.
Pastaruoju metu vis tik labai jaučiama dingusių be žinios asmenų skaičiaus mažėjimo tendencija.
Per praėjusius metus teisėsaugininkai surado 33 dingusius be žinios asmenis. Dalis surastųjų galėjo būti dar iš 2005-aisiais pradėtų bylų, tačiau skaičiai vis tiek kalba patys už save, kad didelio atotrūkio tarp dingusiųjų ir surandamų žmonių skaičiaus nėra.
Užmiršta likusius namuose
Pastaruoju metu daugiau nei pusė į policiją besikreipiančių žmonių savo pareiškimuose nurodo „praradę ryšį su artimaisiais užsienyje”. Anksčiau dažniausi atvejai būdavo prašant padėti surasti į užsienį išvykusius tolimųjų reisų vairuotojus.
„Besikreipiantieji dažnai pasakoja, kad jų artimieji išvyko svetur ieškoti darbo. Paprastai tokiais atvejais kalbama apie jaunuolius. Itin dažnai sužinome, kad dingusiais laikomi asmenys svetur yra sulaikyti už įvairius nusikaltimus, o apie tokius savo nuotykius namiškiams nebūna linkę pranešti”, – pasakojo pareigūnas.
Pasak K.Galinio, dingsta labai įvairaus amžiaus žmonės: „Pasitaiko, kai neblaivus tėvelis nueina kur nors su trejų metukų vaiku, o jį palikęs nebeatsimena nieko ir kreipiasi pagalbos į pareigūnus. Tenka ieškoti ir pagyvenusių žmonių.”
Labai nevienodai dėl dingusiųjų be žinios į policiją kreipiasi ir jų artimieji ar pažįstami. K.Galinis sako, kad netgi kreipimosi priežasčių yra ne viena. Vieni šaukiasi pagalbos prašydami padėti surasti realiai nežinia kur pradingusį artimąjį, o kiti pasigenda žmogaus tik tuomet, kai reikia išspręsti vienokius ar kitokius turtinių santykių klausimus. Pavyzdžiui, daug metų kartu nebegyvenantis vienas iš sutuoktinių nori susirasti savo kažkada buvusią antrąją pusę, kad galėtų baigti tvarkyti užsilikusius skyrybų klausimus ir panašius civilinius reikalus.
Ieškoti pradeda nedelsiant
Pasiteiravus, po kiek laiko nuo pranešimo apie dingusį asmenį policija ima jo ieškoti, K.Galinis sakė, kad pagal visas teisėsaugininkų instrukcijas ikiteisminis tyrimas ir paieška pradedami nedelsiant, iškart, kai tik policijos įstaigoje gaunamas pareiškimas. Tuo pat metu į teisėsaugininkų duomenų bazes įtraukiami dingusiojo be žinios asmens duomenys, o visa informacija atitinkamais kanalais perduodama visiems pareigūnams.
„Teko girdėti, kad ne visose policijos įstaigose aktyviai griebiamasi priiminėti iš žmonių pareiškimus, o veikiau patariama nusiraminti, nesijaudinti ir dar bent šiek tiek palaukti. Tokie dalykai tikrai egzistuoja ir apie tai mums kartais pranešama, tačiau taip neturėtų būti, nes tai jau yra pareigūno akivaizdus nusižengimas”, – pripažino K.Galinis.
Pasak pašnekovo, kreipiantis į policiją pareigūno pasakymas: „Nesinervinkite ir pagalvokite, gal jūsų ieškomas žmogus tiesiog per daug išgėrė ar šiaip kur nors linksmai leidžia laiką” daug kam gali nuskambėti kaip įžeidimas.
Aklagatvio prieiti netenka
Vardydamas „tamsiomis” vadinamas bylas, kuriose per ilgą laiką nepavyko aptikti dingusiųjų pėdsakų, K.Galinis suskaičiavo, kad šiuo metu pas Kauno teisėsaugininkus jų per maždaug dešimtmetį susikaupė penkiolika. Pareigūno teigimu, nė viena jų nėra užmesta kur giliai į stalčių ir pamiršta. Formaliai tiriama toliau, o žmogus nėra išbraukiamas iki to laiko, kol teismas jo nepripažįsta mirusiu.
Vienas tokių bylų pavyzdžių – prieš kelerius metus įvykusi „Karigės” baldų fabriko griūtis, po kurios vieno darbininko kūno taip ir nepavyko surasti. Kurį laiką pareigūnų sąrašuose jis buvo įrašytas tarp dingusiųjų be žinios, nors, kita vertus, tie patys pareigūnai buvo kone visiškai įsitikinę, kad būtent tragiška nelaimė pasiglemžė vyriškio gyvybę. Juolab kad apie tai vienbalsiai paliudijo ir visi velionio bendradarbiai, matę jį likus kelioms akimirkoms iki griūties. Tik po trejų metų artimieji gali kreiptis į teismą, kad šis, esant tokioms aplinkybėms, oficialiai pripažintų žmogų mirusiu. Panašus atvejis maždaug prieš dešimtmetį užfiksuotas ir greta Aleksoto tilto, kai į Nemuną nuo jo nušoko jaunuolis. Jo kūno niekam taip ir nepavyko aptikti.
Iš šiuo metu esančių penkiolikos „tamsių” bylų, anaiptol ne visose minimi tokiomis aplinkybėmis pradingę asmenys. Dalis tyrimo prasme beveik aklagatvyje atsidūrusių bylų susijusios su asmenimis, kurių itin ilgai ieškoma užsienyje, o keliose minimi nusikalstamo pasaulio asmenys. Beje, kai kuriose jų taip pat beveik akivaizdu, kad dingęs žmogus tapo nusikaltimo auka, tačiau nepavyksta to įrodyti.
„Kiekvieną dėl dingusio asmens pradėto ikiteisminio tyrimo medžiagą mes imamės tirti lyg nužudymą, tad mums svarbiausia yra laikas, kurio nevalia prarasti”, – pasakojo pareigūnas.
Tuo tarpu paklaustas, per kiek laiko yra pavykę pareigūnams greičiausiai surasti pradingusį asmenį, K.Galinis sakė negalįs vienareikšmiai atsakyti, mat kartais būna ir taip, kad kažkam iš artimųjų atvykus į policiją su pranešimu apie dingusįjį, pastarasis jau paskambina telefonu ir praneša, kad parsirado į namus. Panašių kurioziškų atvejų, anot komisaro, kartais pasitaiko.
Meluoja net artimiesiems
Pareigūnai sako daugiausiai kurioziškų pasiaiškinimų sulaukiantys iš surastų nepilnamečių, kurie naktis praleidę draugų kompanijose ar kompiuterinių žaidimų salonuose vėliau pasakoja pasiklydę, neradę kelio į namus ir panašiai.
Tuo tarpu suaugusieji tokių melagysčių sukurpia mažiau, tačiau pareigūnams vargo su jais taip pat netrūksta. Jei, tarkime, vyras naktį negrįžo namo ir dėl jo buvo paskelbta paieška, vėliau jį suradus, dingusysis gali pareigūnams pasakyti visą tiesą, kur buvo ir turi teisę pareikalauti sąlygos, kad visa ta informacija daugiau niekam nebūtų skelbiama. Tad įvertindami už melagingus parodymus gresiančią atsakomybę, paprastai daugelis neslepia savo naktinių nuotykių, o vėliau apie juos niekas daugiau be pareigūnų ir nebesužino, netgi namiškiai.
„Anksčiau būdavo labai populiaru melagingai pranešti, esą žmogus dingo be žinios. Itin dažnai taip blefuodavo tie, kurie yra kam nors smarkiai įsiskolinę, o nenorėdami pinigų grąžinti su artimųjų pagalba pasiskelbdavo dingusiais ir slapčia pabėgdavo į užsienį. Kitus tokiam žingsniui pastūmėdavo tiesiog psichologinės problemos, kai, susidūrus su dideliais sunkumais, šeimyniniais konfliktais ar kokiais skaudžiais praradimais, žmogus manydavo pabėgsiantis tokiu būdu nuo viso pasaulio”, – prisiminė K.Galinis, sakydamas, kad pastaruoju metu tokių atvejų jau nebeužregistruojama.
Slapstosi užsienyje
Dingusiųjų be žinios paieškos – tik dalis viso Asmenų paieškos skyriaus pareigūnų darbo. Kita dar masiškesnė jų darbo sritis – paieškos asmenų, įtariamų padarius nusikaltimus ir besislapstančių nuo ikiteisminio tyrimo ar netgi teismo. K.Galinis negalėjo pasakyti, su kuriais iš jų dirbti paprasčiau: „Negalima išskirti, kuris darbas yra lengvesnis ar sudėtingesnis, nes čia vyrauja visai skirtinga darbo specifika.”
Komisaras suskaičiavo, kad ieškomų kriminalinių asmenų sąrašuose iš viso yra apie pusdevinto šimto, o vien pernai pareigūnai paskelbė dešimteriopai daugiau jų paieškų, nei dingusiųjų be žinios – 369. Pastarieji skaičiai išlieka daugmaž vienodi.
Vieną sukčių po daugiau nei dešimtmetį trukusių paieškų Kauno teisėsaugininkai į Lietuvą parsivežė pernai rudenį: „Jis netgi buvo „pagal senas tradicijas” pasiskelbęs dingusiu be žinios ir kažkokiais būdais netgi pripažintas mirusiu. Tačiau įtariant asmenį padarius nusikaltimą, į jį visuomet bus žiūrima ne kaip į dingusįjį, o kaip į galimą nusikaltėlį. Sugebėjome įrodyti, kad jis vis dėlto yra gyvas ir galiausiai jį sulaikėme.” Pastarasis faktas byloja, kad net ir ilgai trunkantį slapstymąsi galiausiai vis tiek pavyksta išsiaiškinti.
„Ieškant asmenų užsienyje tarpinė grandis mums yra Interpolas, per kurį galime bendradarbiauti su užsienio kolegomis. Ne paslaptis, kad daugiau kaip pusė besislapstančiųjų sprunka į užsienį, o itin dažai – į Angliją ir Airiją, kur įstatymai yra pernelyg humaniški bei ginantys tų asmenų teises. Ten dažnai galima išvengti nelaisvės už piniginį užstatą, o gudrūs nusikaltėliai tokiais atvejais netrunka vėl pasislėpti”, – dėstė savo darbo užkulisius K.Galinis.
Viena opiausių problemų savo darbe pareigūnas įvardijo būtent darbą su užsienio šalimis. Dažnai išsiuntus užklausas į vieną ar kitą valstybę, jų pareigūnų atsakymų tenka laukti itin ilgai, o visa tai automatiškai užvilkina tyrimą. Beje, vyrauja tendencijos, kad Lietuva savo piliečius užsienio teisėsaugininkams išduoda daug greičiau ir lengvesne ranka nei kitų šalių pareigūnai. Per praėjusius metus teisėsaugininkai sėkmingai įvykdė ekstradicijas, kurių metu parsivežė į Lietuvą 22 svetur besislapsčiusius kauniečius. Be to, pareigūnai iš užsienio gavo dešimt prašymų išduoti kauniečius, įtariamus ten įvykdžius nusikaltimus.