Verslas pageidauja palankesnių paramos teikimo sąlygų
Kai kurie šalies sporto klubai ir juos remiantys verslininkai, kaip įtariama, buvo sėkmingai įvaldę pinigų plovimo schemą, kai dalis komandoms skiriamų lėšų sugrįždavo tiems patiems paramos teikėjams.
Sportininkai ir jų rėmėjai pripažįsta, kad tokie faktai sportui garbės nedaro, tačiau pažeidimus linkę nurašyti netobuliems įstatymams.
Parama grįždavo atgal
Praėjusią savaitę STT pareigūnai krėtė Panevėžio tarybos nario, Lietuvos rankinio federacijos vykdomojo komiteto nario Vytauto Stepono Buterlevičiaus darbo kabinetą. Įtariama, kad šis politikas ir rankinio klubo „Kova” vadovas galėjo nuslėpti iš rėmėjų gautas lėšas.
Teisėsaugininkai aiškinasi, ar klastojant finansinius dokumentus ir apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą nebuvo slepiamos įmonių pajamos ir nebuvo pasisavintos stambios pinigų sumos. Finansinių machinacijų scenarijus gana elementarus: sporto klubui tereikėjo susitarti su rėmėju dėl finansinės paramos, kurios viena dalis atitekdavo sportininkams, o kitą dalį, tikėtina, kad net didesnę, susigrąžindavo pati įmonė, tokiu būdu galėjusi šias lėšas įtraukti į savo juodąją buhalteriją. Įtarimai jau pareikšti ir kelių rankinį rėmusių įmonių vadovams.
Sporto klubų ir juos remiančių verslo struktūrų santykiai nebe pirmą kartą kelia abejonių. „Kauno diena” rašė, kad pernai ir užpernai Kauno taryba nuo nekilnojamojo turto ir valstybinės žemės nuomos mokesčių atleido kelias įmones, kurios mainais įsipareigojo remti vieną miesto futbolo klubą. Politikai tik vėliau susigriebė, kad mokesčių lengvatas gavo įmonės, kurios ir tarpusavyje, ir su remiamu klubu yra susijusios verslo ryšiais, t.y. valdomos tų pačių akcininkų.
Atrodo, kad tokių paramos tradicijų Taryba ateityje turėtų atsisakyti, nes vienas miesto rankinio klubas, pateikęs tokį pat prašymą atleisti rėmėjus nuo mokesčių, jau sulaukė neigiamo atsakymo.
Netobulas įstatymas apeinamas
Iki šiol bene dažniausiai viešumoje skambėjo kaltinimai, kad esą valstybė labiausiai rūpinasi, o kartu ir finansinę paramą skiria tik krepšiniui, kuris ir taip daugiausia lepinamas rėmėjų dėmesio. Tuo tarpu kitos sporto šakos ir jų atstovai nesulaukia nei valstybinių institucijų, nei verslo įmonių paramos. Galbūt mažesni klubai, vos galintys sudurti galą su galu, priversti ieškoti nelegalių finansavimo šaltinių, kad išgyventų? O galbūt sporto pasaulyje jau seniai įprasta dalyti paramą, tik dalį jos susigrąžinus atgal?
Pastarąjį klausimą išgirdęs Kauno rankinio klubo „Granitas-Karys” direktorius Algis Mikučionis pirmiausia suskubo pareikšti, kad tokie negatyvūs reiškiniai nėra visuotinė praktika: „Negaliu dėti galvos dėl kitų, bet mūsų klubas geranoriškai susitaria su rėmėjais ir jokiomis machinacijomis neužsiima. Laikomės įstatymų ir tvarkingai vedame dokumentus.”
Tačiau kaltų dėl susidariusios situacijos, anot A.Mikučionio, reikėtų ieškoti ne tarp teisėsaugininkų akiratin patekusių asmenų, o valdžios institucijose.
„Pirmiausia turėtų būti priimtas sportui palankus paramos įstatymas, kad niekam nekiltų minčių kur nors kišti rankų”, – teigė rankinio klubo direktorius, aiškiai davęs suprasti, kad sportininkai ir verslininkai priversti ieškoti būdų, kaip apeiti netobulus įstatymus.
Jis neslėpė pasipiktinimo, kad iki šiol valstybės paramos sulaukia tik du krepšinio klubai, o kitoms sporto šakoms lėšų beveik neskiriama.
A.Mikučionio teigimu, sporto klubus turėtų remti savivaldybės, įvertindamos pasiektus rezultatus ir kiek komandos reprezentuoja miestus ar rajonus.
„Valstybė turėtų remti sportą ir skatinti jaunimą sportuoti. O dabar dvidešimtmečiai žaidėjai išvažiuoja į užsienį. Kas tuo turi rūpintis: valstybė ar privatūs sporto klubai?” – retoriškai klausė rankinio klubo vadovas.
Nėra naudos, nėra ir pinigų
Kėdainių krepšinio klubo „Nevėžis” prezidentas ir bendrovės „Statyba” generalinis direktorius Petras Staliorius taip pat laikosi nuomonės, kad sporto ir verslo santykius galėtų praskaidrinti naujas įstatymas.
„Teisės aktai turėtų būti sureguliuoti taip, kad paramą ar labdarą teikiantis verslininkas bent jau nepatirtų nuostolių. Dabartiniai įstatymai neskatina verslo teikti paramos, todėl verslininkai dažnai susimąsto, kodėl turėtų remti sportą ir išleisti daug pinigų savo sąskaita”, – tvirtino sporto klubo ir įmonės vadovas.
Sportui, anot P.Stalioriaus, kol kas gana sunkiai sekasi pritraukti rėmėjų lėšas, nes ne daug esama verslininkų, kuriems remti sporto klubus yra garbės reikalas, bet ne siekis iš to uždirbti pinigų.
„Net ir krepšinis nėra ta sritis, iš kurios būtų galima uždirbti. Taip, rėmėjų krepšinis pritraukia daugiau, nes ši sporto šaka daugiau matoma nei kitos, bet iš jos neuždirbsi. Gali surinkti pinigus už bilietus į varžybas, gali kitam klubui parduoti žaidėją, tačiau iš to klubo neišlaikysi”, – teigė pašnekovas.
Paklaustas, kiek plačiai sporto pasaulyje gali būti paplitęs rėmėjų viliojimo būdas, žadant jiems grąžinti dalį paramos, pašnekovas nesiryžo prognozuoti, bet pripažino, kad tokie būdai gali būti naudojami.
„Tokie dalykai tik paliudija, kad verslininkai nedalija savo pinigų, jeigu jiems tai nėra naudinga. Verslininkai nebūtų verslininkai, jeigu neskaičiuotų. O skaičiuojant, gali būti sugalvota visokiausių kombinacijų, – neatmetė galimybės P.Staliorius ir buvo linkęs pateisinti teisėsaugininkų pričiuptus panevėžiečius. – Tie žmonės ne sau pinigus krovėsi, o viską darė dėl sporto. Žinoma, tokios istorijos garbės nedaro nei klubui, nei sportui. Taigi reikia taip sutvarkyti įstatymus, kad visiems būtų gerai: ir sportui, ir verslui. Kito kelio nematau.”
Apsieitų be valstybės lėšų
Liutauras Varanavičius, Lietuvos futbolo federacijos prezidentas, įsitikinęs, kad plauti pinigus per sporto klubus – gana sudėtingas procesas, mat pagal įstatymus paramą gavusios organizacijos turi pildyti daugybę dokumentų ir pateikti nemažai ataskaitų, kurias tikrina Valstybinė mokesčių inspekcija.
Tiesa, anksčiau verslininkai esą turėjo daugiau finansinių paskatų remti sportą, tačiau pastaraisiais metais visa klubus pasiekianti parama yra apmokestinama.
„Šiuo metu verslui nėra naudinga remti sportą, nebent, reklamos sumetimais”, – dėstė LFF vadovas. – Šiandien sporto klubams labai sunku išsilaikyti. Sportas Lietuvoje sulaukia kur kas mažiau paramos nei kaimyninių šalių sporto organizacijos, turinčios didesnius biudžetus. Būtų normalu, jeigu parama būtų skatinama, sakykim, leidžiant nemokėti pelno mokesčio. Jeigu valstybė remtų privataus kapitalo iniciatyvas, jai pačiai net nereiktų skirti pinigų sportui.”
LFF vadovai ne kartą varstė Finansų ministerijos duris ir teikė pasiūlymus, kaip, jų nuomone, turėtų būti keičiamas Labdaros ir paramos įstatymas, tačiau sportininkų ir verslininkų nuomonė nebuvo išgirsta.
„Iš atsakymų sprendžiame, kad tikėtis įstatymų pataisų nerealu”, – apgailestavo L.Varanavičius.
Tačiau iš valdžios dar tikimasi sulaukti paramos investicijoms į sporto objektus.
„Sportininkus sugebame užauginti, tačiau nebėra kur jiems treniruotis. Reikalai pagerėtų, jeigu valstybė numatytų mokesčių lengvatas investicijoms, skiriamoms stadionų, sporto bazių, baseinų ir kitų objektų statybai. Tokie pasiūlymai jau yra pateikti ir Seimui. Tikimės, kad kažkokie sprendimai bus”, – vylėsi L.Varanavičius.
Pinigų kaulijimo etapas praėjo
Sportininkų ir verslininkų pretenzijos atrodo visiškai nepagrįstos Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) generaliniam direktoriui Algirdui Raslanui.
„Jeigu verslininkai sutinka sportą remti tik tokiu atveju, kad jie iš to turės finansinės naudos arba susigrąžins dalį pinigų sau atgal į kišenę, tai dėl to nereikia kritikuoti įstatymų. Niekur pasaulyje nėra tokios tvarkos, kad paramą ar labdarą teikiantis verslininkas dalį pinigų atgauna. Labdaros ir paramos įstatymas yra geras, verslas gauna nuolaidų. Jeigu teisės aktai verslininkams netinka, tai tegul jie ir iš viso neteikia paramos”, – gana kategoriškai kalbėjo KKSD vadovas.
Jis įsitikinęs, kad jeigu įstatymas būtų blogas, sportas per metus nepritrauktų 55 mln. litų – tiek organizacijos pernai sulaukė paramos iš privačių verslo struktūrų.
„Dauguma sporto klubų nedirba su rėmėjais ir nesugeba patraukliai pateikti savo sukurtą produktą. Pinigų kaulijimo etapas jau yra praėjęs. Kiekvienai sporto šakai reikia ieškoti būdų, kaip išgyventi, kaip būti patraukliai verslui”, – teigė A.Raslanas ir pridūrė, kad ir sporte galioja rinkos ekonomikos dėsniai, todėl esą visai normalu, kad didžioji dalis ir valstybės, ir rėmėjų lėšų atitenka populiariausiai ir stabiliausius rezultatus rodančiai šalies sporto šakai – krepšiniui.
Griežtesnė kontrolė
Lietuvos įstatymai numato, kad paramą teikiantys verslo subjektai gali nemokėti 15 proc. siekiančio pelno mokesčio nuo dvigubos sumos, kuria parėmė vieną ar kitą organizaciją. Tačiau net ir didžiausi rėmėjai visiškai išvengti pelno mokesčio negali, nes nuolaidos taikomos ne didesnei kaip 40 proc. apmokestinamųjų pajamų daliai. Taigi akivaizdu, kad nedidelį pelną gaunančios įmonės negali pasinaudoti šia įstatymo lengvata ir paramą turėtų dalyti iš savo kišenės.
Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) Audito skyriaus specialistai pernai paramą gavusiose sporto organizacijose atliko 9 mokestinius tyrimus ir vieną patikrinimą. Nuo 2006-ųjų galioja griežtesni reikalavimai gautos paramos apskaitai, todėl, anot inspektorių, sumažėjo galimybių manipuliuoti iš rėmėjų gautomis lėšomis.
Anksčiau paramos gavėjų dokumentuose dažniau pavykdavo užfiksuoti abejotinas ūkines operacijas ar sandorius. Pasitaikydavo atvejų, kai ataskaitose būdavo užfiksuota, kad sportininkai gaudavo solidžias sumas. Nors tokie faktai atrodė labai įtartini, tačiau dėl įstatymų spragų paramos gavėjams nereikėjo itin stengtis ir įrodyti, kur tiksliai panaudoti rėmėjų pinigai.
Sugriežtėjus paramos panaudojimo kontrolei, nuslėpti pajamas tampa vis sunkiau, bet, kaip pripažįsta finansų specialistai, vis tiek įmanoma.