Sostinės „Lietuvos aido” galerijoje atidaryta bene garsiausios ir įtakingiausios lietuvių dailės figūros, koloristinės mokyklos atstovo Antano Gudaičio ligi šiol nerodytų tapybos darbų ir piešinių paroda „Prie stalo”
Tądien į Lietuvą įsiveržęs škvalas, regis, iš gatvių išvijo praeivius, o praėjusių švenčių spalvas, kalėdinį spindesį ir šilumą sunešė į parodų sales. Taip bent atrodė apsilankius minėtoje.
Įspūdį dar sustiprino galerijoje rodomų kūrinių tematika. Antano Gudaičio 1975-1979 metais kurtuose paveiksluose ir piešiniuose, be tam tikrų išimčių, kurias minėsime toliau, vaizduojamas šventinis šeimos susitikimas. Renkamasi Kūčioms. Veidų, virš stalo palinkusių, susiglaudusių figūrų kompozicijose atgyja autoriaus vaikystės prisiminimai. Aplink sklando žuvys, šalia nutupia paukščiai, plevena vėlytės ir visa tai gaubia ypatinga vaikiškai vaizduotei, svajai būdinga šviesa. O šventinio stalo skurdumą turėtume suprasti kaip menininko atogrąžą į sovietinę realybę, viešame gyvenime tvyrojusią tuštumą.
Ciklai
Kaip pasakojo tapytojo dukra menotyrininkė Eglė Kunčiuvienė, tėvelis mėgdavo kurti ciklus. Jis pasirinkdavo temą ir imdavo ją varijuoti ir tapybos priemonėmis, ir piešiniuose. Viena seniausių – „Šeimyna” – buvo sukurta dar 1936 metais. Šį ciklą apmaudžiai pasiglemžė gaisras. Vėliau buvo sukurti ciklai „Pasitarimas”, „Sūnus palaidūnas”, kiti. „Kurį laiką jis aprimdavo, susitelkdavo prie pavienių darbų. Prabėgdavo metai, kiti ir ateidavo momentas vėl imtis variacijų”, – pasakojo Gudaičio dukra.
Parodą sudaro aštuoni tapybos darbai ir vienuolika piešinių. Pastarieji atlikti įvairiomis technikomis: pastele, akvarele, flomasteriais. Nesunku pastebėti, kaip jų kompozicija pasikartoja ir tapytuose darbuose. Ciklą „Prie stalo”, Kunčiuvienės nuomone, iš kitos dailininko kūrybos išskiria rupi, gruboka, net disonuojanti raiška, keistoka, paslaptinga, vizijoms būdinga atmosfera.
Arvydo Šaltenio prisiminimų pynės
Mokytojo, meno legendos portretą gražiai nusakė profesoriaus Arvydo Šaltenio prisiminimų pynės. Parodos salėje yra vienas paveikslas, neturintis tiesioginių sąsajų su aplinkiniais. Tai lyriškas, net liūdnas menininko „Autoportretas su paukščiu”. Šiam paveikslui Šaltenis kadaise buvo parašęs eilėraštį. Paprašytas jį perskaityti kalbėtojas prisiminė tik du pirmuosius žodžius: „Glaudies snapu…” Bet ir šie vieninteliai mums atrodė kupini šilumos ir prasmės. Gudaičio mokinio nuomone, autoportrete glaudžiamasi prie sūnaus palaidūno temos, ir paukštukas, liečiantis vyro skruostą – tai jo paties prabylanti siela.
Vygantas Paukštė ir paukščiai
Paukščių temą pratęsė parodoje apsilankęs Vygantas Paukštė, dailininkas, andainykštis Gudaičio kaimynas. Jis prisiminė, kaip maestro lesindavo sostinės Kaštonų kvartalo paukščius. Penkias, šešias savaitės dienas atidavęs Dailės institutui (dabar akademija), sekmadienį likdavo namie ir atsidėdavo kūrybai. Tada išeidavo į balkoną, pasigirsdavo metalinis skimbčiojimas – ženklas rinktis skrajūnams. Duonos dubenėlis suciksėdavo į metalinį turėklą, ir kiemą aptemdydavo paukščių būriai. „Ir dabar, regis, vis dar girdžiu šį garsą. Ir suprantu, kad metas kibti į darbą”, – sakė tapytojas Paukštė.
Iš Gudaičio biografijos
Gudaitis gimė 1926 metais Šiauliuose. 1929-1933 metais gyveno Paryžiuje, studijavo monumentaliąją tapybą, lankė privačias studijas. Su kitais to meto dailininkais Antanu Samuoliu, Viktoru Vizgirda sudarė grupės „Ars” branduolį. Nuo 1941 iki 1985 metų Antanas Gudaitis dėstė Dailės akademijoje. Per keturiasdešimt penkerius pedagoginės veiklos metus dailininkas iš savo glėbio į savarankišką kelionę paleido dar bene dvi naujųjų klasikų kartas.
Anot tyrėjų, Gudaičio „stichija visuomet buvo į apibrėžtus žanrinius kanonus netelpanti figūrinė kompozicija, pasižyminti monumentaliu dramatizmu. Ji galėjo gimti iš netikėčiausio akstino – iš Goyos paveikslo ir Antano Miškinio eilėraščio, iš muzikinės frazės ir vaikystės prisiminimo…” Šiandieninės parodos paveikslai iliustruoja šias mintis.
Galerija
Jau septyniolika metų neišsprendžiamas Antano Gudaičio galerijos likimas. Būti ar nebūti? Metras visą savo kūrybą testamentu paskyrė gimtajai šaliai. Ir kaip atlygio prašė vienintelio – priestato prie jo dirbtuvės, esančios Žemaitės skverelyje. Jis įsivaizdavo, kad erdvesniame priestate veiks nuolatinė ir kaskart besikeičianti jo darbų paroda, gretimose salėse keisis kitų dailininkų parodos, kad ši vieta taps jų susitikimo ar net kūrybos namais. Deja, keičiasi tik Lietuvos ministrai ir jų pirmininkai, ateinantys ir paliekantys postus, o savivaldybės klerkai, net iš tų pačių dailininkų būrio, kalba, bet nieko nedaro. „Mes, menininkai, esame amorfiška masė”, – supykęs karčią tiesą rėžė Gudaičio žentas fotomenininkas Algimantas Kunčius.