Šiandien minimi 1991 metų sausio 13-osios įvykiai daugeliui žmonių, ypač tų, kurie tąnakt buvo namuose prie televizorių, be kita ko, asocijuojasi su LTV žinių vedėja Egle Bučelyte.
Prisimename akimirkas, kai ji perdavė visai Lietuvai svarbias žinias iš sovietinės armijos karių šturmuojamos vienintelės tuomet Lietuvos televizijos.
Jos laikysena tuo lemtingu laiku pelnė daugumos šalies žmonių pagarbą. Tačiau pati E. Bučelytė „Vakarų ekspresui” teigė su Sausio 13-osios įvykiais esanti susijusi tiek pat, kiek ir bet kuris Lietuvos žmogus, dalyvavęs ginant Lietuvos nepriklausomybę.
Ar kiekvienąkart artėjant Sausio 13-ajai prisimenate tuos dramatiškus įvykius?
Prisimenu juos nevalingai. Tuomet išgyventos emocijos net ir prabėgus nemažai laiko niekur nedingo ir iš atminties tikrai neišbluko.
Ką Jums asmeniškai reiškia Sausio 13-oji?
Manau, kad aš su Sausio 13-osios įvykiais esu susijusi lygiai tiek pat, kiek ir bet kuris Lietuvos žmogus, dalyvavęs ginant mūsų valstybės nepriklausomybę. Taip likimas lėmė, jog tą kraupią naktį dirbau studijoje ir mane matė visa Lietuva. Nelaikau savęs didvyre ar išskirtine tų įvykių heroje. Bet kuris kolega, atsidūręs mano vietoje, būtų daręs tą patį ir šiandien būtų likęs visų prisiminimuose.
Esate bene vienintelė žurnalistė, vienintelis televizijos veidas, visiems įsirėžęs į atmintį, kai kalbama apie Sausio 13-ąją. Ar dažnai tenka pasakoti apie tuos įvykius?
Šiuo metu jau ne itin dažnai. Tik prieš Sausio 13-ąją, kai tenka kelias dienas prieš ją nuolat duoti interviu. Tačiau kiekvienas tuomet televizijos pastate buvęs darbuotojas patyrė savus išgyvenimus, tad jų atsiminimai yra ne mažiau reikšmingi už manuosius.
Visa mūsų šeima – žurnalistas tėtis, jaunesnis brolis – gyveno tais įvykiais, apie tai ir tekalbėjome. Mūsų namai buvo virtę tikru štabu, o durys nuo dažno varstymo – lyg per atvirų durų dieną – beveik neužsidarydavo.
Kas labiausiai Jums įstrigo atmintyje iš tos nakties, kai sėdėjote studijoje aidint automatų šūviams?
Ne tik tą naktį, bet ir apskritai visus ir prieš ją, ir po jos nutikusius dalykus – visą tą laiką, kad ir kaip būtų keista, prisimenu nepaprastai šviesiai. Na, o Sausio 13-oji tikrai yra viena reikšmingiausių dienų mano gyvenime ir vargu, ar ką nors panašaus man dar teks patirti. Ši išgyventa ir tikrai dramatiška situacija leido man suvokti, koks atsakingas yra darbas televizijoje – nuo mano elgesio tuo metu galėjo daug kas priklausyti. Tuomet, kai aš ir mano kolegos sėdėjome uždaroje patalpoje ir neturėjome jokios informacijos iš išorės, galėjome tik nuspėti, kas vyksta už durų. Girdėjome tik šūvius ir tankų burzgimą, tačiau nežinojome, ar pastatas, kuriame esame, pavyzdžiui, tuoj nesprogs… Galvoje sukosi tik viena mintis: nejaugi tai viskas? Mes nežinojome, ar kariai, apsikarstę apsauginiais šalmais ir skydais, nepaleis į mus serijos šūvių ir bus lemta su gyvenimu atsisveikinti tiesiog čia, televizijoje.
Ar teko vėliau peržiūrėti tos nakties transliacijos vaizdo įrašą?
Taip, teko. Savo akyse mačiau didelį stresą, nors tuo metu atrodė, kad stengiausi kiek įmanoma išlikti rami.
Stodami prieš sovietų tankus kiekvienas piešėme savo Lietuvos viziją. Kokia buvo Jūsų vizija?
Na, manau, niekas tokios ryškios vizijos, kokia bus Lietuva ateityje, neturėjo. Galbūt tokią viziją turėjo tik tie žmonės, kuriems teko gyventi ikikarinėje nepriklausomoje Lietuvoje.
Ar tie įvykiai pakeitė jūsų gyvenimą?
Ne, ypatingai nepakeitė, tačiau aš esu dėkinga likimui, kad man teko visa tai patirti ir atsidurti tokioje situacijoje. Save laikau Lietuvos patriote, nors pats žodis „patriotas” yra pernelyg skambus…
Tačiau šiuolaikinis jaunimas, regis, nebėra toks patriotiškas, kaip anų dienų?
Žinote, ir tuomet jaunimui buvo priekaištaujama, kad jie neturi patriotiškumo jausmo.
Pažįstu žmonių, kurie, pagauti Sąjūdžio bangos, dar ir šiandien tebekovoja už Lietuvą, įsivaizduotą 1991-aisiais. Jie piktinasi politikais ir jų siekiu įsitvirtinti valdžioje dėl įtakos ar galimybių savo verslo reikalams tvarkyti. Kaip vertinate tai, jog gana daug žmonių nusivylė sunkiai apginta laisve?
Kovojome ne už politikus, ne už Landsbergį ar Prunskienę. Kovojome už laisvę. Už nepriklausomybę. Už demokratiją. Na, o tie, kurie šiandien yra nepatenkinti valdžia, bet nieko nedaro, kad kas nors pasikeistų… Tiesiog yra pikti, ir tiek. Žmonės nori, kad viskas būtų padėta ant lėkštės. Pažiūrėkite, kiek daug žmonių nedalyvauja rinkimuose…
Ar kolegos televizijoje vertina jūsų drąsą? Ar praėjus tiek laiko vis dar sveikina jus?
Na, nėra taip, kad kolegos sveikintų mane vieną. Paprastai šią dieną prisimename ir sveikiname vieni kitus.