Lietuvos pramonės įmonės kratosi teršėjos etiketės, tačiau gamybos atliekas paprastai ne perdirba, o išbogina į sąvartynus
Šalies chemijos pramonės gigantai – „Achema”, „Lifosa” ir „Mažeikių nafta”, tradiciškai laikomi didžiausiais gamtos teršėjais, atsigręžė veidu į aplinkosaugos problemas. Konferencijoje „Pramonės dialogas su aplinka: kaip išugdyti atsakomybę už aplinkosaugą?” jie pateikė naujausią informaciją apie pokyčius šioje srityje.
Dar kartą prie šių problemų jie grįžo pirmajame šiais metais Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) konsultaciniame posėdyje. Susirūpinti iš tiesų yra ko. Statistika liudija, kad mūsų šalyje viso labo 6 proc. gamybinių atliekų perdirbama. Likusioji dalis dažniausiai riogso pačiose įmonėse arba „praturtina” sąvartynus.
Žinios pasenusios
Bendrovės „Lifosa” generalinis direktorius Jonas Dastikas patikino, kad pramonės teršalų emisijos pastaraisiais metais ženkliai sumažėjo ne tik dėl gerokai kuklesnių gamybos apimčių, bet ir dėl diegiamų modernių technologijų. Tarkim, jei 2000-aisiais metais Lietuvoje buvo 10 įmonių, įdiegusių sertifikuotas aplinkos vadybos sistemas pagal tarptautinio ISO 14001 standarto reikalavimus, tai šiais metais tokių įmonių skaičius pasiekė 250 ribą.
„Jei „Lifosa” 1980-aisiais pagamindama toną produkcijos į atmosferą išmesdavo per 50 kilogramų teršalų, tai pernai šis rodiklis nesiekė 5 kilogramų. „Achemos” amoniako, azoto rūgšties, karbamido ir kai kurių kitų produktų gamybos metu taršos į atmosferą faktiniai parametrai už oficialius normatyvus yra vidutiniškai 4-6 kartus mažesni. „Mažeikių naftos” teršalų išmetimas į aplinką per pastaruosius penkerius metus sumažėjo daugiau nei 25 proc. Visiems rodikliams gerėjant sociologinių apklausų duomenys liudija, kad maždaug 45 proc. Lietuvos žmonių situaciją vertina kaip blogėjančią. Tai reiškia, kad visuomenė apie įmonių aplinkosaugines iniciatyvas žino mažai, šitais dalykais nesidomi arba nepasitiki pateikiama informacija. Akivaizdu, kad lig šiol didžiulę įtaką vertinimams turi pasenę stereotipai”, – pastebėjo J.Dastikas.
Šiam teiginiui pritarė ir koncerno „Achemos grupė” prezidentas Bronislovas Lubys. Jo teigimu, nors sėkmingiausiai besitvarkančių Lietuvos pramonės įmonių gamyba auga, o diegiant pažangias technologijas kenksmingi išmetimai į aplinką mažėja, daugiausiai į tokių problemų sprendimą investuojančios bendrovės laikomos didžiausiomis teršėjomis.
Klausiamas, ką patys pramonininkai laiko didžiausiu aplinkosaugos priešu, B.Lubys tikino, kad jau kuris laikas didžiąją dalį teršalų aplinkoje skleidžia transporto priemonės.
„Atmosferos teršėjų struktūra Lietuvoje panaši kaip ir kitose Europos šalyse – apie 60-70 proc. kenksmingų medžiagų išmeta automobiliai. Antroje vietoje yra energetikos, o trečioje – pramonės įmonės. Tenka apgailestauti, kad jei kitose valstybėse su senų automobilių parku bandoma vienokiomis ar kitokiomis priemonėmis kovoti, tai Lietuvoje nepopuliarių priemonių imtis trukdo politinės valios deficitas. Tiesa, dabar atsigręžta į transporto parko atnaujinimo programą ir svarstomos galimybės grąžinti PVM juridiniams asmenims, įsigyjantiems naujas mašinas. Tai turėtų turėti teigiamos įtakos ir aplinkos kokybei”, – pramonininkų konfederacijos prezidento žodžius patvirtino aplinkos ministras Arūnas Kundrotas.
Tuo tarpu Vytauto Didžiojo universiteto Aplinkotyros katedros vedėjas profesorius Romualdas Juknys pastebėjo, kad lyginant su 1990-aisiais energijos sąnaudos BVP vienetui pagaminti sumažėjo daugiau nei 3 kartus ir dabartiniu metu tik apie 20 proc. viršija ES šalių senbuvių rodiklį.
Pozityviomis permainomis jis pavadino ir tą faktą, kad per 2003-2004 metus pramonės sektoriuje sukuriamas BVP išaugo beveik 30 proc., o sunaudojamas galutinės energijos kiekis tik apie 10 proc., tai gerokai viršija Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje prisiimtus įsipareigojimus. Tas pats pasakytina ir apie vandens sunaudojimą – nepaisant pakankamai spartaus gamybos augimo, šis rodiklis beveik nedidėja.
Kita vertus, R.Juknys atkreipė dėmesį, jog Lietuvos ekonomikos augimą kol kas daugiau lemia ekstensyvi ūkio plėtra, o ne kokybiniai pokyčiai. Tarkim, darbo našumas mūsų šalyje yra apie 2,5 karto mažesnis nei ES senbuvėse ir pastaraisiais metais jo augimo tempas lėtėjo.
Suvokimo ribos
Pramonininkų užsakymu atliktas Lietuvos gyventojų nuomonių tyrimas atskleidė, kad didžioji dalis Lietuvos gyventojų (apie 60 proc.) atsakomybę už aplinkosaugą linkę priskirti sau, o ne valstybinėms institucijoms ar pramonės įmonėms, tačiau daugelis jų apsiriboja tik pasyvia pozicija – „nekenkti”. Būti pasyvūs auklėjami ir vaikai.
Į „Sprinter tyrimų” klausimą, kas turėtų būti atsakingas už aplinkos apsaugą, beveik 59 proc. respondentų atsakė „kiekvienas iš mūsų”. Valstybės institucijoms šią naštą užkrauti linkę 27,5 proc. gyventojų, pramonės įmonėms – 8,8 proc., o įvairioms tarptautinėms organizacijoms – 2,9 proc. tyrimo dalyvių. Tačiau pasiteiravus, kaip konkrečiai žmonės saugo gamtą, daugiau nei 87 proc. apklaustųjų nurodė, kad jie viso labo stengiasi nedaryti jokios žalos (nešiukšlinti, nelaužyti medžių ir pan.) ir kad to jie moko jaunąją kartą. 39 proc. tvirtino aktyviai puoselėjantys gamtą (tvarkantys aplinką, sodinantys medelius ir pan.), 11 proc. – stebintys gamtoje vykstančius procesus, o dar beveik 8 proc. deklaravo besidomintys aplinkosaugos temomis. Kad šie dalykai visiškai nerūpi, nurodė viso labo 1 proc. tyrime dalyvavusių žmonių.
„Mes pasaulio nepaveldėjome iš savo tėvų, bet jį pasiskolinome iš savo vaikų”, – atsakomybės už aplinkosaugą esmę suformulavo švietimo ir mokslo ministrė Roma Žakaitienė.
B.Lubio manymu, minėti tyrimai atskleidė, jog gyventojai pasigenda aktyvaus valstybės vaidmens, skatinant atsakomybę už aplinkosaugą.
Aplinkos ministras A.Kundrotas pažymėjo, kad dialogo aplinkosaugos temomis trūksta ne tik tarp valdžios ir pramonės institucijų, bet ir tarp įvairių verslo bendrovių.
Sąvartynų panacėja
Inžinerinės ekologijos asociacijos direktorius Konstantinas Iljasevičius, apsaugos problemas analizuodamas per ūkio plėtros prizmę, pastebėjo, kad kol kas besiformuojantys didesni atliekų kalnai laikomi neišvengiama ekonomikos augimo dalimi.
„Pagal Aplinkos apsaugos agentūros duomenis, 2000-2005 metais atliekas naudojančios, šalinančios bei eksportuojančios įmonės vidutiniškai surinko ir sutvarkė daugiau kaip po 4 milijonus tonų atliekų kasmet. 1,24 proc. šio kiekio sudarė importuotos atliekos (daugiausia popieriaus, kartono ir plastiko). Kitos atliekos buvo gautos iš Lietuvos įmonių bei gyventojų. Nepavojingų atliekų kiekis išaugo nuo 3 mln. tonų 2000 metais iki 4,8 mln. tonų 2003 metais. Atitinkamai pavojingų atliekų kiekiai išaugo nuo 110 tūkst. tonų iki 142 tūkst. tonų”, – vardijo K.Iljasevičius.
Jo teigimu, pastaraisiais metais komunalinių atliekų kiekis mažai kinta, o gamybos atliekų kiekis vystantis pramonei didėja vis sparčiau. Tačiau jei ši sąsaja laikoma normalia ir logiška, tai Lietuvoje labiausiai paplitusį atliekų tvarkymo būdą sunku pavadinti kaip nors kitaip, kaip barbarišku.
Statistika liudija, kad net 48,7 proc. gamybos ir komunalinių atliekų yra šalinama sąvartynuose, dar 27,4 proc. lieka pačiose įmonėse, o kiek daugiau nei 10,5 proc. eksportuojama. Racionaliai panaudojama tik šiek tiek daugiau kaip 13 proc. atliekų – 6 proc. perdirbama, 4,6 proc. naudojama statyboje, kelių remontui, dirvai tręšti, gyvuliams šerti ir t.t., o dar 2,8 proc. deginama.
Pasak K.Iljasevičiaus, gamybinių atliekų gabenimo į sąvartynus arba laidojimo po žeme kiekiai nuo 2000-ųjų metų iki 2005-ųjų išaugo beveik tris kartus nuo 760 000 iki 2 100 000 tonų.
„Iš gamybos atliekų srauto daugiausia perdirbama statybos bei griovimo, žemės ūkio atliekų, nafta užteršto dumblo ir kietų atliekų. Jos sudaro vidutiniškai apie 69 proc. visų perdirbamų gamybos atliekų. 2003 m. padaugėjo perdirbamų statybos ir griovimo atliekų. Iš komunalinių atliekų srauto daugiausia yra perdirbama atskirai surinktų frakcijų atliekų (popieriaus ir kartono, stiklo, metalo). Tai sudaro vidutiniškai apie 85,7 proc. visų perdirbamų komunalinių atliekų”, – vardijo K.Iljasevičius.
Tačiau 2000-aisiais metais buvo perdirbta 215 000 tonų gamybos atliekų, o 2004-aisiais šis rodiklis smuktelėjo iki 160 000 tonų (duomenų už 2005-uosius apie atliekų susidarymą ir tvarkymą Aplinkos apsaugos agentūra iki šiol nepateikė).
Teoriškai efektyviu vadinti būtų galima atliekų deginimą, tačiau 98 proc. energija virstančių šiukšlių yra ne kas kita, kaip medžio apdirbimo ir plokščių bei baldų gamybos atliekos. Tuo tarpu komunalinių atliekų sudeginama nedaug, jų kiekis nesiekia 500 tonų.
Kiekvienais metais nemažai atliekų lieka netvarkyta, nes nėra reikiamų įrengimų. Didžiausią jų dalį (vidutiniškai apie 95,7 proc.) sudaro vandens valymo įrenginių dumblas, naftos perdirbimo dumblas ir kitos naftos perdirbimo bei akmens anglies pirolitinio apdorojimo atliekos, organinių cheminių procesų nuotekų valymo dumblas ir kitos atliekos, taip pat žemės ūkio ir maisto gamybos bei apdirbimo, statybos ir griovimo atliekos.
Atskirą atliekų grupę sudaro pavojingos atliekos. Absoliuti jų dauguma susidaro gamybos bei verslo įmonėse ir tik labai maža dalis – buityje.
„Daugiau kaip pusė – vidutiniškai apie 52,3 proc., pavojingų atliekų kiekvienais metais lieka netvarkyta. Daugiau kaip trečdalis (37,6 proc.) perdirbama. 7,2 proc. šalinama kitais būdais, 1,5 proc. deginama, 11 proc. eksportuojama, o 0,4 proc. šalinama sąvartynuose arba kitose vietose ant žemės ar po žeme”, – nurodė Inžinerinės ekologijos asociacijos direktorius.
Pelnas vietoj rūpesčių
K.Iljasevičius apgailestavo, kad Lietuvoje daug kam atliekos asocijuojasi su neigiamais dalykais – šiukšlių maišais, šiukšlėmis ir toksinių atliekų sąvartynais.
„Tačiau mąstant pozityviai atliekų tvarkymas aplinką tausojančiais būdais yra ne kas kita, kaip naujos galimybės kurti darbo vietas bei vystyti verslą. Statistika rodo, kad atliekų tvarkymo ir perdirbimo sektorius sparčiai auga. Prognozuojama, kad metinė jo apyvarta ES šalyse artimiausiu laiku viršys daugiau nei 100 mlrd. eurų”, – tvirtino asociacijos direktorius.
Beje, kai kuriose šalyse ES senbuvėse jau dabar perdirbama apie 65 proc. visų atliekų. Visa dabartinė Bendrijos politika šioje srityje grindžiama atliekų tvarkymo būdų hierarchijos principu. Jis reiškia, jog būtų geriausia vengti atliekų susidarymo, o atliekos, kurių neįmanoma išvengti, turėtų būti perdirbamos ir naudojamos energijai gaminti, kiek įmanoma mažiau jas šalinant sąvartynuose. Sąvartynas, aplinkosaugos požiūriu, yra pats blogiausias pasirinkimas, kadangi tuo atveju prarandami ištekliai, todėl ateityje gali tekti prisiimti atsakomybę už šalinant atliekas sąvartynuose aplinkai padarytą žalą.