Nepraleiskite progos pamatyti geriausią, efektingiausią ir jausmingiausią „fantasy” nuotykių dramą per pastaruosius keletą metų. Emociniu užtaisu šiam filmui neprilygsta net Peterio Jacksono įžymioji trilogija „Žiedų valdovas”. Meksikietis Guillermo del Toro nuostabiai suderino pasakišką fantazijų pasaulį ir istoriniais įvykiais paremtą karinę dramą. Kūrinys jau dalyvavo 2006-ųjų Kanų festivalio konkursinėje programoje ir Meksikos kino akademijos sprendimu pretenduos „Oskarui” geriausio užsienio filmo nominacijoje.
Režisierius specialiai atsisakė „fantasy” žanrui būdingų taisyklių ir tiksliai apibrėžė įvykių laikotarpį. Jis sąmoningai pasirinko 1944-uosius, nes norėjo atkreipti žiūrovų dėmesį į vieną svarbiausių XX amžiaus problemų – fašizmą. Besibaigiant II-ajam pasauliniam karui Šiaurės Ispanijos gyventojai drąsiai stojo į pilietinį karą su paskutiniais fašistinio rėžimo palikuoniais. Brutualusis kapitonas Vidalis net nemano pasiduoti ir iškelti baltos vėliavos. Norėdamas kuo greičiau numalšinti maištą, nenumaldomas fašistas mobilizuoja ginkluotą smogikų būrį prie miško, kuriame slapstosi pagrindinė sukilėlių grupuotė. Kartu su juo į kaimo gyvenvietę atvyksta 11-metė mergaitė, kurios mama neseniai ištekėjo už Vidalio ir netrukus ruošiasi gimdyti. Mažoji Ofelija jaučiasi neapsakomai vieniša ir nekenčia žiauraus įtėvio, kuris rūpinasi vien tik negimusiu kūdikiu ir labai trokšta sūnaus.
Vieną naktį mergaitę pažadina į fėją panašus keistas vabzdys ir nuveda ją link miške esančio labirinto iš krūmų ir medžių. Būtent ten Ofelija sutinka gigantišką sutvėrimą vardu Panas, kuris netikėtai prabyla sodriu žmogišku balsu. Siaubūnas išdidžiai praneša mergaitei, kad ji yra prieš daugelį metų mirusios princesės reinkarnacija, bet tą reikia įrodyti atlikus tris labai pavojingas užduotis. Ofelija ryžtingai priima pasiūlymą ir įžengia į surealų magijos kupiną pasaulį, kuriame laukia daug neįtikėtinų nuotykių, siaubingų išbandymų ir susitikimų su mitiniais monstrais. Ji nenori grįžti į liūdną, kruviną ir karo nualintą realybę. Ji tikisi kuo greičiau pasprukti iš agresyvaus kapitono Vidalio prieglobsčio, bet trokšta pasiimti su savimi ir sunkiai sergančią mamą.
Holivude sukurtais stilingais fantastiniais veiksmo trileriais „Ašmenys 2” ir „Pragaro vaikis” Guillermo del Toro jau užsitarnavo solidžią reputaciją, bet šį kartą pakėlė savo galimybių kartelę žymiai aukščiau. „Pano labririntas” yra neabejotinai geriausias meksikiečių režisieriaus kūrinys-šedevras, kuris daugeliui žiūrovų primins nerealią pasaką, bet privers prisiminti fašizmo paliktus pėdsakus pasaulio istorijoje. Jus sužavės originalūs vizualiniai sprendimai, siaubūnų išvaizdos dizainas ir makijažas (pavyzdžiui, vienas iš sutvėrimų turi akis savo delnuose), puikiai nufilmuotas fantazijų pasaulis, įtikinama jaunos nežinomos aktorės Ivana’os Baquero vaidyba, ispanų aktoriaus Sergi Lopezo suvaidintas totalinio blogio įsikūnyjimas ir tiesiog nepamirštamai jausminga muzika, kurios pagrindinę melodiją dar ilgai niūniuosite ir švilpausite po seanso. Tai reto grožio didingas filmas, kurį norisi pamatyti dar ir dar kartą vos tik jam pasibaigus. Guillermo del Toro iki smulkmenų viską apgalvojo, todėl filme nėra nė vieno nereikalingo kadro, kiekvienas momentas turi prasmę ir visos scenos yra labai svarbios.
„Pano labirintas” yra pasaka suaugusiems, nes mažiems vaikams ji gali pasirodyti pernelyg baisi. Tai yra filmas apie meilę, šeimą, nemirtingumą, nekaltybę, visagalį likimą ir, kaip visuomet, gėrio kovą prieš blogį. Jame įvairiomis metaforomis iliustruojamas mūsų gyvenimo grožis ir siaubas, kurio niekuomet nereikia bijoti. Bet svarbiausia, šis filmas pasakoja paprastą istoriją apie mergaitę, kuri buvo princese.
Pažiūrėkite šį filmą, jeigu Jums patiko „Hario Poterio” serijos kūriniai, „Narnijos kronikos” ir trilogija „Žiedų valdovas”.