Prozininką, dramaturgą, eseistą, 2000 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą Romualdą Granauską skaitytojai pažįsta iš tokių kūrinių kaip „Gyvenimas po klevu”, „Šunys danguje”, „Kenotafas” ir t.t.
Daugelyje jų bene geriausiai juntamas žemaitiškasis R. Granausko koloritas. Ir nors rašytojas teigia, kad neturi kolektyvinio sodo, namelio kaime, kad nebėra net paties kaimo, lieka kūryba. „Tik naktį prie popieriaus prilenktas sukaulėjęs, skaudantis sprandas”. Rašymas – vis dar R. Granausko gyvenimas. „Kai nerašau –negyvenu. Būnu ir tiek, kaip tas mano jeronimas vazonėlyje ant palangės. Nei jis žydi, nei kokį vaisių mezga, tiktai kitam šviesą užstoja”, – prisipažino pajūrio kraštui nostalgiją vis dar jaučiantis rašytojas.
– Romualdai, ar tiesa, kad naktis Jums – kūrybingiausias metas?
– Iš prigimties aš – vyturys: saulė nusileido – ir einu su vištomis gulti, pradėjo aušti – ir diena jau meta mane iš lovos. Tai gyvenimas mane iš jauno žvitraus vieversio pavertė į seną apipešiotą pelėdą. Net ne į pelėdą – į prieaklį, priekurtį, gal net į „priedurnį” apuoką, jau kiek metų neiškišantį snapo iš savo pritrūnijusios drevės. Ir nebežadantį kišti: seniems apuokams gerai ir taip, kaip yra. Juk ne į šiltuosius kraštus lėkti.
– Ar kada svajojote, kad tapsite rašytoju ir ar sunkiai to pasiekėte?
– Kad rašytoju – tai jau ne! Rašytojų gal net apskritai nėra pasaulyje, vien prasimanytos pavardės ir vardai, kaip kokių angelų, todėl, kaip parašomos knygos – man ir po šiai dienai neįmenama paslaptis. Aš visai rimtai, be jokio čia juoko.
Norėjau būti vyskupas. Pokario metais mažame Žemaitijos miestely pasklido gandas, kad atvažiuos Telšių vyskupas vaikų „dirmavoti”, o baltai aprengtos mergaitės barstys jam gėles po kojų. Bet neatvažiavo. Pasirodo, kalėjimuose buvo mūsų vyskupai. Arba po žeme su kulka pakaušyje. Likau be svajonės ir be „dirmavonės”.
Neišėjo man su vyskupu – nusprendžiau būti arkliavagis, nes kaip tik paskaičiau knygelę apie Tadą Blindą. Ir patys seniausi kaimo seniai apie jį daug pasakodavo. Arkliavagiams niekas po kojomis gėlių nebarsto, bet kai leki raitas nuo besivejančių, iš po arklio kanopų ugnys tik žyra, tik žyra!.. Bet nieko neišėjo ir su arkliavagiu, nes nebuvo ko vogti.
Dvi pačios pirmosios, pačios slapčiausios, pačios švenčiausios mano svajonės – šuniui ant uodegos!.. Pradėjau svajinėti šiaip ką: vieną dieną – tą, kitą – aną… Jų buvo daug, tų svajonių, bet visos smulkios kaip kruopos, visų niekaip neatsiminsi. Nusprendžiau jas užrašyti. Rašiau, rašiau, kol vieną dieną atsibudau kaip iš sapno: belaikąs rankose ploną knygelę baltais viršeliais; „Medžių viršūnės”. O viršuje – mano vardas ir pavardė. Savo akimis netikiu! Skaitau iš kito galo – pirma pavardė, paskui vardas, bet vis tiek – mano! O jūs klausiat, ar aš sunkiai to pasiekiau. Man netyčia išsprūdo!..
– Ar skaitote šiuo metu? Jei taip, kokius veikalus?
– Paskaitysiu aš dar kokius „veikalus”!.. Sumautą detektyvą vos bepaskaitau, kur vien tik siužetas, o tų mandrųjų – Kunčiaus, Rastausko, Radvilavičiūtės ir taip toliau, – kurie susimokę siužetą nušovė ir, matyt, per kyšius prokuratūrai išsisuko nuo pelnytos bausmės, – tų tai jau seniai ir į rankas nebeimu. Vieną Kazlauskaitę dar, dar… Todėl, kad graži. Žiūrėk į nuotrauką, kol žmona virtuvėj, ir apsimesk, kad ne vien tik skaitai, bet dar ir supranti. Baranovą mėgstu. Ten tai jau visai nieko nesuprantu, bet gerai ją pačią permanau.