Klaipėdiečiai Dmitrij Babič ir Aleksej Juščenko spalio mėnesį dalyvavo „frydaivingo”, arba laisvojo nardymo be akvalango sulaikius kvėpavimą, kursuose Egipte, povandeninio sporto mėgėjų rojuje Dahabo miestelyje prie Raudonosios jūros. Įspūdžiai buvo tokie dideli, kad paskatino klaipėdiečius ne tik tobulinti savo įgūdžius, bet ir kurti „frydaivingo” federaciją Lietuvoje.
Apie nėrimą nenaudojant kvėpuoti leidžiančios įrangos galima rasti netgi tokių romantiškų apibūdinimų kaip slydimas link žydros bedugnės, kur viskas išnyksta, organizme viskas sulėtėja, o į mintis įsiskverbia ramybė bei begalinės laisvės pojūtis; tai lyg kelionė vidinių pojūčių link, kuriai turi paruošti save ir iš kurios visada grįžti truputį pasikeitęs; tai lyg gyvenimo būdas ar filosofija. Tačiau drauge laisvasis nardymas yra ir pavojingas sportas, kuriam reikia rimtai ruoštis.
„Frydaiverių” pastangas pasiekti rekordą gerai iliustruoja 1988 m. kultinis režisieriaus Luko Besono filmas „The Big Blue”.
Artima jogai
Vaikinai sako, jog nardymu, povandenine medžiokle užsiima jau daugiau nei penkerius metus – teko nardyti ne tik Lietuvos ežeruose, bet ir Viduržemio, Norvegijos jūrose, pastaroji, Dmitrijaus nuomone, užsiimantiems povandenine žuvų medžiokle yra tikras klondaikas. Pastaraisiais metais ypač susidomėjo „frydaivingu”. Tad internete sužinoję apie tokio nardymo kursus, kuriuose viena iš instruktorių yra pasaulio čempionė Natalija Molčanova, klaipėdiečiai nusprendė pasitobulinti.
„Su 22 žmonių grupe iš Maskvos išskridome į Egipto pajūrio miestą Dahabą. Daugelis jų į tokius kursus važiavo ne pirmą kartą – vienas penkiasdešimtmetis net 18-ą. Savaitės trukmės kursai rytais prasidėdavo mankšta su jogos elementais nardymo sulaikius kvėpavimą technikai tobulinti. Pasak nardytojų, naudojami pratimai daug bendra turintys su joga. Neatskiriama „frydaiverio” paruošimo dalis – pranajama. Ši jogos pakopa moko atkurti kūno energiją ir kontroliuoti psichinę būseną. Čia svarbiausia proto pusiausvyra ir įkvėpimų, iškvėpimų bei kvėpavimo sulaikymo santykis. Daugelis pratimų skirti plaučių tūriui didinti ir diafragmai vystyti.”
Po mankštos grupė paprastai važiuodavo į Blue Hole, vieną iš idealių vietų nardyti. Čia žingsnis nuo kranto – ir po tavimi atsiveria 102 metrų gylis. Blue Hole yra apie 55 m skersmens bei apsupta rifų. Vienas išskirtinių dalykų čia yra vadinamoji arka, prasidedanti 52 metrų gylyje. Tik vienetai pasaulio „frydaiverių” išgali pro ją praplaukti. „Tai yra mano svajonė – tapti vienu iš jų”, – sako Aleksej.
Pasirengimas
Klaipėdiečiai pasakoja, kad prieš pradėdami nardyti išklausydavo valandos pusantros trukmės teorinę dalį, tuomet praktika – apie 2-2,5 valandos. Vandenyje būdavo pastatoma buja, nuo kurios gilyn driekdavosi 40-50 m ilgio lynas su prikabintu svarmeniu gale. Jis naudojamas kaip gylio bei krypties orientyras (padalomis pažymėta kas 5-10 metrų).
„Saugumas yra labai svarbu. Todėl kaskart kylant mus lydėdavo instruktoriai. Prieš iškylant jie plaukdavo lygiagrečiai ir žiūrėdavo mums į veidą, kad galėtų nustatyti neriančiojo būseną. Mums, atvirkščiai, tai buvo draudžiama daryti, kaip tik reikėjo žiūrėti „kiaurai lyno”, išlaikyti dekoncentraciją ir nefokusuoti dėmesio į kokį nors vieną objektą”, – subtilybėmis dalijosi Dmitrij.
Kadangi su paviršiuje įkvėptu oru bandoma išbūti po vandeniu kuo ilgiau, svarbus kiekvienas judesys, išnaudojant minimumą jėgų. Klaipėdiečiai pasakoja, jog gilyn leidosi plaukdami delfino stiliumi. Pasak jų, technikos beveik nemokyta, pagrindas – atsipalaidavimas, psichologinis pasirengimas. Po kiekvieno bandymo instruktoriai pateikdavo savo pastabas bei nurodymus.
„Jau trečiąją dieną pasiekiau savo asmeninį rekordą – šiek tiek daugiau nei 20 m gylį ir kasdien jį pagerindavau. Paskutiniąją – 31,8 m, o Aleksej – 31,1 m. Tarp mūsų buvo tokių, kurie pasiekė 43 m, o vienas vaikinas 48 m (pasaulio vyrų rekordas su plaukmenimis, vadinamaisiais pelekais, – 111 m, moterų – 86 m!), tačiau iškilęs prarado sąmonę, – prisiminė Dmitrij. – Vieną dieną skyrėme nardyti be plaukmenų.”
Perspektyvos
Vaikinai tikino, jog bet koks vandens sportas yra pavojingas, tad ir čia 30 procentų kursuose pateikiamų žinių skirtos išmokyti saugiai nardyti. Dmitrij prisipažįsta, kad Dahabe jam pavyko nugalėti psichologinį gilumos barjerą. „Dabar žinau, kad galiu pasiekti 30 m gylį, nejausdamas diskomforto ar panikos.”
Paprastai „frydaiveriai” ilgai treniruojasi, kad be kvėpuoti leidžiančios įrangos kuo ilgiau išbūtų po vandeniu. Mokomasi įvairių vadinamojo ausų prapūtimo technikų, be to, žmogaus kūnas turi adaptuotis prie gylio sąlygų – sulėtėja širdies plakimas, sumažėja plaučių apimtis.
„Vidutiniškai pasitreniravęs žmogus gali nekvėpuoti apie 3-4 minutes, tačiau yra ir įgimtų atvejų. Tarkim, pasaulio čempiono Herberto Nitscho pasaulio rekordas yra net 9 minutės ir 4 sekundės, bet tai unikumas. Pats nėrimas trunka vos pusantros dvi minutes, bet jo metu, tinkamai pasiruošus, laikas suvokiamas kitaip, jis išsitempia”, – sako Aleksej.
Pasiekę 30 m gylį, dabar D. Babič ir A. Juščenko svajoja apie didesnius skaičius. „Panėrus į 50 m gelmę jau galima galvoti apie rimtą dalyvavimą pasaulinėse varžybose, tačiau tam, kad atstovautum savo šaliai, reikia turėti federaciją ir rėmėjų. Apie jos įkūrimą mūsų šalyje mes jau svarstome, be to, ir latviai jau kažką daro ta linkme. Taip pat planuojame dar kartą dalyvauti N. Molčanovos mokymuose ir bandyti laikyti egzaminą instruktoriaus vardui gauti.
Tokia sporto šaka, vaikinų nuomone, dabar sparčiai populiarėja visame pasaulyje, ypač JAV, Japonijoje bei kaimyninėje Skandinavijoje, tad spėja, kad po poros metų ir Lietuvoje tikrai atsiras daugiau norinčiųjų užsiiminėti laisvuoju nardymu.