Užsienio reikalų ministro Petro Vaitiekūno įsitikinimu, apie energetikos politiką Europos Sąjunga turi kalbėti ne dvidešimt septyniais, o vienu balsu
„Kauno dienoje” viešėjęs Lietuvos diplomatijos šefas Petras Vaitiekūnas, kaip ir dera diplomatui, gana atsargiai ir pasvertai kalbėjo apie politinę situaciją šalyje ir kaimyninėse valstybėse. Tačiau, pasisukus kalbai apie energetinę politiką, kurios aidai šiomis dienomis jau pasiekė ir kai kurias Europos Sąjungos valstybes, neslėpė savo susirūpinimo ir valstybės planų, kaip būtų galima apsisaugoti nuo Rusijos energetinės priklausomybės.
– Europos Sąjunga deklaruoja, kad visos jai priklausančios valstybės turėtų laikytis vieningos energetikos politikos. Tuo tarpu net 12 Bendrijos senbuvių yra sudariusios dvišalius susitarimus su Rusijos „Gazprom”. Tai gerokai apsunkina mūsų ir kai kurių kaimyninių valstybių situaciją, didina jų priklausomybę nuo Rusijos.
– Dvišaliai dujų tiekimo kontraktai su dujų tiekėjais, o šiuo atveju – su Rusijos kompanija „Gazprom”, yra įprasta komercinė praktika. Mažinti priklausomybę nuo vieno tiekėjo, ar tai būtų Rusija, ar kita šalis, jokiu būdu nereiškia, kad reikia visiškai atsisakyti dujų tiekimo iš to tiekėjo. Efektyviausiai sumažinti priklausomybę nuo vieno tiekėjo dominavimo, kartu padidinti energetinį saugumą, galima diversifikuojant energijos išteklių šaltinius ir tiekimo kelius. Tam didžiulis dėmesys skiriamas ES energetikos politikoje.
Lietuva tiki, kad efektyviausiai energetinio saugumo klausimus Europos lygiu galima spręsti vystant bendrą išorinę ES energetikos politiką. Vienas pagrindinių tokios politikos principų turėtų būti kalbėjimas su pagrindiniais energetinių išteklių tiekėjais vienu balsu. Tai galima pasiekti tik sukūrus bendrą ES energetinę rinką ir integravus į ją regionines ir izoliuotas energetikos sistemas, kokios šiuo metu yra Baltijos šalys. To nepadarius kalbėti apie efektyviai veikiančios bendros ES energetikos rinkos sukūrimą būtų nerealu.
Manome, kad solidarumo principas bendros ES energetikos politikos kontekste yra labai svarbus. Turime bendromis jėgomis siekti, kad, formuojant bendrą Europos energetikos strategiją, vyrautų ne tik komerciniai interesai, bet būtų ir politinis supratimas. Ne visi infrastruktūriniai projektai yra komerciškai patrauklūs, tačiau dažnai jų reikšmė energetinio saugumo bei bendros ES energetikos rinkos sukūrimo atžvilgiu turi strateginę reikšmę.
Tik veikdami kartu mes būsime stipresni ir į mūsų nuomonę bus daug rimčiau atsižvelgiama. Kalbant dvidešimt septyniais skirtingais balsais tikimybė, jog būsime išgirsti, yra kur kas mažesnė, nei suformavus vieną konsoliduotą poziciją. Lietuva visuose ES susitikimų formatuose akcentuoja bendros ES energetikos politikos svarbą. Tai, kad po 50 metų nuo Bendrijos įsikūrimo, pernai metų pavasarį, ES vadovai pagaliau sutarė dėl gairių Europos energetikos politikai ir poreikio kalbėti vienu balsu jau yra labai svarbus žingsnis į priekį bei konkrečių pastangų rezultatas.
Intensyviai dirbant ES mastu buvo pripažintas Lietuvos ir kitų Baltijos šalių energetinis pažeidžiamumas bei izoliacija, inicijuoti konkretūs veiksmai, pvz., netrukus Europos Komisija pateiks prioritetinių jungčių planą, kitus pasiūlymus dėl šalių narių bendradarbiavimo stiprinimo. Tiekimo į Mažeikių naftą nutraukimo klausimas tapo ES-Rusijos darbotvarkės dalimi, gruodį Europos vadovai sutarė stiprinti ES solidarumo instrumentus.
– Užvakar buvo nutrauktas žaliavos tiekimas naftotiekiu „Draugystė” į Lenkiją, Vokietiją, kitas Europos valstybes. Ką manote apie šį tarptautinį incidentą?
– Mes su nerimu sekame šiuos įvykius, nes jie atkartoja tai, ką mes jau esame patyrę. Mums jau senokai vamzdynu netiekiama nafta. Dabar ją tenka atsigabenti tanklaiviais. Vokietija ir kitos valstybės nuostolių dar nepatyrė, nes turi savo atsargų. Tačiau šis incidentas dar sykį parodo, kad Europai reikalinga vieninga energetinė politika.
– Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie naujos atominės elektrinės statybą Lietuvoje, ankstesnius susitarimus, neva trukdančius mūsų šaliai turėti šiame objekte akcijų paketą, galimas derybas su Europos Sąjunga dėl dabartinės elektrinės uždarymo termino atidėjimo. Ką apie visa tai mano Užsienio reikalų ministerija ir koks čia yra jos vaidmuo?
– Praėjusiais metais Lietuvoje nuspręsta statyti naują atominę elektrinę, kuri pakeis 2009 metų pabaigoje uždaromą Ignalinos atominę elektrinę. Tai ne tik Lietuvos ekonomikai, bet ir mūsų energetiniam saugumui labai reikšmingas sprendimas, nors gal kiek ir pavėluotas. Naujoji atominė elektrinė padėtų sumažinti ne tik Lietuvos, bet ir viso regiono priklausomybę nuo vienintelio monopolinio dujų tiekėjo. Todėl įgyvendinti šį projektą kviečiame ir kitas Baltijos valstybes bei Lenkiją. Tai, kad elektrinė bus statoma Lietuvos teritorijoje, bus svarbus veiksnys tolesnėse derybose dėl kiekvienos dalyvaujančios šalies indėlio, tačiau visų pirma turime sutarti dėl pagrindinių principų ir judėti į priekį. Šis projektas gali tapti precedento neturinčiu keturių valstybių bendradarbiavimo pavyzdžiiu, todėl turėtume svarstyti didesnės kelių reaktorių atominės elektrinės statybos galimybes.
Nusprendus visoms keturioms šalims dalyvauti įgyvendinant šį projektą, didesnė atominė elektrinė galėtų būtų skirta ne tik Baltijos valstybių vidaus rinkai, bet ir eksportui. Tokiu būdu ji padidintų ekonominį elektros tiltų tarp Lietuvos ir Lenkijos bei Lietuvos ir Švedijos patrauklumą. Neabejoju, kad tada elektros tiltų statyba gerokai paspartėtų. Tačiau viskas priklausys nuo mūsų partnerių pasirengimo kuo greičiau pradėti įgyvendinti projektą.
Dabar veikianti Ignalinos atominė elektrinė turės būti sustabdyta iki 2010 metų. Tai mūsų įsipareigojimas stojimo į Europos Sąjungą sutartyje. Pirmasis elektrinės blokas uždarytas 2004 metais tiksliai pagal numatytą grafiką. Tačiau šiandien pakilus dujų kainai ir vis augant priklausomybei nuo vienintelio dujų tiekėjo situacija gerokai pasikeitė. Sunku tikėtis, kad naujoji atominė elektrinė bus pastatyta anksčiau kaip 2015 metais. Lietuva dėl elektrinės uždarymo, kol iškils naujoji, gali susidurti su rimtomis ekonominėmis ir techninėmis problemomis. Atsižvelgiant į naujas aplinkybes, reikia objektyviai įvertinti energetinio saugumo situaciją uždarius Ignalinos AE iki naujos elektrinės veiklos pradžios ir, esant reikalui, konsultuotis su ES dėl galimų sprendimų energetiniam saugumui užtikrinti. Tačiau, visų pirma, turime priimti būtinus teisės aktus dėl naujos elektrinės statybos bei pasirinkti reaktorių technologijas.
– Po pasienio konflikto su Latvija mūsų vežėjai patyrė nemažai nuostolių. Ar juos žadama kaip nors padengti? Kas daroma, kad tokios situacijos nepasikartotų ateityje?
– Užsienio reikalų ministerija kėlė tuos klausimus ir kels ateityje, jie nėra užmiršti. Mano kolega, Latvijos užsienio reikalų ministras Artis Fabriksas, su kuriuo praėjusią savaitę susitikau Palangoje, pažadėjo, kad jo Vyriausybė tikrai padarys išvadas. Ši situacija kruopščiai išnagrinėta ir Europos Komisijoje, tačiau toliau jokių veiksmų nebus imtasi, nes Latvija nutraukė sienos blokadą. Nuostolių kompensavimo galimybė yra numatyta Europos Sąjungos teisėje, dėl to verslininkai gali kreitis į Latvijos teismus. Ministerija yra pasirengusi suteikti visą tam reikalingą informaciją, reikalingus dokumentus.
– Užsienio valstybėse Lietuva turi 56 diplomatines atstovybes, 36 ambasadas, 7 generalinius konsulatus, kitokias institucijas. Ar jos visuomet tikrai yra pasirengusios padėti mūsų piliečiams?
– Ambasados, konsulatai, atstovybės užsienyje yra kuriamos ne diplomatams, o Lietuvos žmonėms, jų interesams apginti. Norėčiau, kad mūsų piliečiai visuomet čia rastų ir paramą, ir paguodą, ir patarimą, kad mūsų diplomatai nusileistų nuo makrointeresų iki mikro interesų gynimo. Tai, žinoma, kur kas sunkiau ir nedėkingiau, tačiau šis darbas yra labiausiai reikalingas užsienyje atsidūrusiems mūsų žmonėms. Neretai aš tiesiog raginu diplomatus: būdami ten, kur yra lietuvių visuomet nepasididžiuokite paklausti jų, ar niekuo nereikia padėti.
– Kai kurie mūsų politikai kritikuoja Lietuvos diplomatų parinkimo sistemą, pasigenda joje skaidrumo, piktinasi kai kuriais paskyrimais. Kiek čia yra tiesos?
– Ambasadorių skyrimo procedūra yra specifiška. Ji turi išlaikyti konfidencialumą. Jei tai būtų vieša procedūra, neretai nukentėtų valstybės prestižas, jos garbė. Būtent todėl, kol negaunama ambasadorių priimančios šalies sutikimo, viešai neskelbiamos šių diplomatų pavardės. Ambasadoriaus skyrimo procedūroje dalyvauja net kelios institucijos – Vyriausybė, Užsienio reikalų ministerija, Seimo Užsienio reikalų komitetas ir Prezidentas. Tai numatyta mūsų Konstitucijoje ir įstatymuose, todėl negalima sakyti, kad viskas vyksta visiškai slaptai, niekam nieko nežinant. Būna, žinoma, ir nesėkmingų paskyrimų. Negalim pasakyti, kad karjeros diplomatai visuomet dirba geriau negu tie, kurie į šias pareigas pateko po politinių paskyrimų. Viskas priklauso nuo situacijos ir aplinkybių.
– Lietuvoje išrinkti Europos Parlamento nariai neretai skundžiasi, kad jiems trūksta informacijos apie kai kurias mūsų šalies politikos kryptis, valstybės poziciją tam tikrais aktualiais klausimais. Kodėl taip yra? Gal užsienio reikalų ministerija galėtų glaudžiau bendradarbiauti su mūsų šalies atstovais Briuselyje?
– Nuo pat Europos reikalų koordinavimo sistemos Lietuvoje kūrimo pradžios buvo siekiama užtikrinti, kad visos mūsų šalies institucijos, taip pat Lietuvoje išrinkti Europos Parlamento nariai, būtų įtraukti į Lietuvos dalyvavimo Europos Sąjungos teisėkūros procesus, gautų aktualią informaciją. Jau tradiciniai tampa užsienio reikalų ministro susitikimai su Lietuvoje išrinktais Europos Parlamento nariais aktualiems Europos Sąjungos klausimams aptarti. Praėjusių metų pabaigoje su Europos Parlamento nariais buvo aptartos ministerijos glaudesnio ir efektyvesnio bendradarbiavimo galimybės. Aš asmeniškai norėčiau susitikti su Lietuvoje išrinktais Europos Parlamento nariais bent kartą į ketvirtį.
Tačiau svarbiausia jungiamąja grandimi turėtų būti Seimo komitetai, kurių posėdžiuose Europos Parlamento nariai turi galimybę tiesiogiai išklausyti Vyriausybės poziciją Europos Sąjungos institucijose, tarp jų ir Europos Parlamente, svarstomais klausimais. Daug kas priklauso taip pat ir nuo Europos Parlamento narių suinteresuotumo dirbti aktyviai bei sekti Lietuvos europinių reikalų aktualijas.
2007 m. laukia intensyvus tolesnis darbas, energetinio saugumo klausimas išliks tarp pačių svarbiausių mūsų prioritetų ES darbotvarkėje. Pavasarį Europos vadovai turės sutarti dėl tolesnių veiksmų stiprinant ES šalių narių bendradarbiavimą energetinio saugumo vardan. Šalims narėms sutarus dėl derybų su Rusija mandato, prasidės sunkios derybos dėl naujo ES-Rusijos susitarimo, kuriose ypatingos svarbos bus energetinio patikimumo klausimas. Lietuva ir toliau išlaikys aktyvią poziciją.