Vydūno testamentas lietuviams – ajurveda

Žaibiškai populiarėjanti ajurveda Lietuvoje nėra visiška naujiena. Į ją žvalgėsi ir jos principus skleidė lietuvių filosofas, publicistas, dramaturgas Vydūnas. Į mąstytojo veikalus, supažindinančius su šios sveikos gyvensenos principais, atkreipė dėmesį Klaipėdos universiteto Sveikatos apsaugos fakulteto dekanas, prof. Algimantas Kirkutis.

Savo žinias ir supratimą apie ajurvedą profesorius Algimantas Kirkutis plėtė Ajurvedos akademijos organizuotoje dalykinėje kelionėje į Indiją. Apie tai kalbamės su hab. dr. A.Kirkučiu.

– Kaip ajurveda buvo įėjusi į jūsų gyvenimą iki kelionės?

– Norite paklausti, kaip šios labai senos idėjos surado kelią į kardiologo, dirbančio su sudėtinga šiuolaikine medicinos aparatūra, galvą?

Medicinos sąvoka apima du sveikatos apsaugos aspektus: ligų gydymą ir sveikatos tausojimą, jos stiprinimą. Pasaulinės Sveikatos Organizacijos ir Europos Sąjungos dokumentai pastarąjį aspektą traktuoja kaip žymiai svarbesnį. Klaipėdos universitete, jauniausioje Lietuvos akademinėje institucijoje, prieš septynerius metus buvo įkurtas Sveikatos mokslų fakultetas, kuriame ruošiami specialistai mokomi teikti būtent sveikatos tausojimo ir stiprinimo paslaugas. Man teko garbė nuo pat pradžių vadovauti šiam, tuometiniu požiūriu labai netradiciniam fakultetui.

Sveikatos tausojimas ir stiprinimas – sąvokos, galbūt nelabai suprantamos visuomenei, orientuotai į medicinines ir farmacines paslaugas. Susistemintas žinias apie tai radau Vilhelmo Storostos (Vydūno), mūsų pamaryje gyvenusio mąstytojo darbuose. Vydūno mintys iš karto patraukė paprastumu, aiškumu, konkretumu ir išbaigtumu. Gilindamasis į jas ir susidūriau su senovės indų žiniomis apie sveiką gyvenseną – ajurveda.

Supratęs, kad pirminis Vydūno knygose dėstomų idėjų šaltinis yra Indijoje, nutariau progai pasitaikius ten apsilankyti. Ilgai laukti nereikėjo. Gavau pakvietimą nuvykti į ajurvedos daktaro Partapo Chauhano, nereto svečio Lietuvoje, vadovaujamą institutą – klausyti kurso „Ajurveda ir protas”. Taigi turėjau galimybę išsamiau susipažinti su ajurvedos, mokslo apie sveiką gyvenseną, pagrindais, pamatyti, kaip ajurvedinės gydymo, reabilitacijos ir profilaktikos priemonės taikomos praktiškai.

– Maloniausi atradimai toje šalyje?

– Būdamas Indijoje supranti, kad tai labai egzotiška, tolima, labai skirtingo klimato ir tradicijų šalis, tačiau tuo pačiu negali atsikratyti nepaaiškinamo jausmo, jog esi čia jau buvęs ir viskas, kas, atrodytų, svetima, drauge yra artima ir visiškai suprantama.

Po kelionės tapau „kliedinčiuoju” šia šalimi – filosofiniu požiūriu.

– Kokie buvo Vydūno ryšiai su ajurveda? Ką iš jos mąstytojas taikė savo gyvenime praktiškai?

– Studijuodamas senovinę indų sveikatos filosofiją, Vydūnas suprato, kad ji paremta nuostatomis, teigiančiomis neatsiejamą žmogaus ryšį su jį supančia visuma (gamta). Pagal šią filosofiją, pati gamta aprūpina žmogų viskuo, kas reikalinga, kad jis būtų sveikas ir tik tada, kada jis nusižengia nuo jo nepriklausomiems gamtos dėsniams, užklumpa ligos ir ankstyva mirtis. Ajurveda – tai žinios, kaip panaudoti gamtoje egzistuojančius principus ir medžiagas, kad sustiprintume arba grąžintume prarastą sveikatą. Taikydamas šias žinias kasdieninėje mityboje, gyvenime ir darbe Vydūnas taip sustiprino savo organizmą (imuninę sistemą), kad sugebėjo pasveikti nuo džiovos. Daktarai buvo jį pasmerkę myriop, nes praeito šimtmečio pradžioje vaistai nuo tuberkuliozės dar nebuvo išrasti. Matydamas, kad daugelis jį supančių žmonių kenčia nuo ligų ir negalių, kurių būtų galima išvengti taikant ajurvedos žinias, Vydūnas pradėjo apie tai rašyti knygas ir straipsnius. Išleido du stambius veikalus: „Gimdymo slėpiniai” (1909) ir „Sveikata, jaunumas, grožė” (1928), kuriuose labai detaliai ir sistemiškai išdėstė sveikos gyvensenos principus. Jis netgi išvertė į lietuvių kalbą pagrindinį ajurvedos veikalą „Bhagavatgitą”, išleido ir paliko kaip savo testamentą lietuvių liaudžiai nurodydamas ją kaip kelią į sveikesnę ir laimingesnę būtį.

Savo mitybą Vydūnas stengėsi organizuoti pagal ajurvedos principus. Jis net aprašė septynias vegetarizmo pakopas ir jas visas buvo perėjęs. Remdamasis senovės indų išmintimi, Vydūnas aprašė tiesioginį ryšį tarp ligų atsiradimo ir psichoemocinių žmogaus būsenų. Šiandien apie tai daug kalba šiuolaikinė psichosomatinė medicina. Kad subalansuotų savo psichoemocinę būseną, jis daug meditavo. Tam reikalui buvo įsigijęs arfą, išmokęs groti. Atliko jogos, ypač kvėpavimo pratimus.

– Kiek tuo metu Vydūno skelbtos sveikos gyvensenos idėjos buvo užkrečiamos, kiek turėjo atgarsio tarp amžininkų?

– Praeito šimtmečio pradžioje ir tarpukario Lietuvoje Vydūnas buvo žinomas ir gerbiamas žmogus – dėl savo idėjų, vedančių lietuvių tautą nepriklausomybės, skaidrios ir sveikos būties keliu. Iki šiol žmonės prisimena Vydūno darbus ir nuopelnus.

Jau septyneri metai Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakultetas mini Vydūno gimtadienį – organizuoja mokslines praktines konferencijas. Akademikas Jurgis Brėdikis yra pasakęs: „Pagal filosofinės minties gylį, plotį ir indėlį į tautos kultūros lobyną Vydūną reikėtų gretinti su Čiurlioniu”.