Į pagalbą nuolat skubančios socialinės darbuotojos nesijaučia saugios ne tik dėl nepakankamo atlygio, bet ir rizikingo darbo.
Įžeidinėjimai, grasinimai susidoroti, baimė užsikrėsti ligomis – jų kasdienybė. Ne vienai teko patirti ir fizinį smurtą. Tačiau to, kad pagalbą teikiančių moterų darbo sąlygos yra rizikingos, neskubama pripažinti.
Šovė, bet nepataikė
Prieš porą metų nuskambėjo Klaipėdos nakvynės namuose įvykęs incidentas, kai vienas tų namų gyventojas ginklą nukreipė į socialinę darbuotoją.
Darbuotoją pokalbio buvo pasikvietęs vienas nakvynės namų gyventojų. Vyriškis ginklą į moterį nukreipė be jokio paaiškinimo, be priežasčių ir konflikto. Šovė, bet, laimei, nepataikė.
Kitai socialinės paramos centro darbuotojai teko gintis nuo peiliu ją užpuolusios lankytojos. Negavusi pašalpos, ji taip išreiškė savo pyktį. Socialinė darbuotoja atsipirko išgąsčiu ir supjaustytais drabužiais.
Paramos centro direktorė Diana Stankaitienė taip pat patyrė smurtą. Nuolat išmaldos prašydavęs ir darbuotojus terorizavęs klientas smogė moteriai į veidą.
Nuo užpuolikės prisipažino neseniai nukentėjusi ir Klaipėdos socialinės paramos skyriaus vedėja Audronė Liesytė. Ją, grįžtančią namo, užpuolė psichikos negalią turinti moteris.
Rizikuoja visos
Klaipėdos socialinės paramos skyriui pavaldžios penkios biudžetinės socialinių paslaugų įstaigos. Visos jos susijusios su rizika.
Ar tai būtų psichikos negalios žmones lankančios darbuotojos, Vaiko krizių centro specialistai, einantys į socialinės rizikos šeimas, Nakvynės namuose 50 vyrų prižiūrinčios dvi moterys, ar dalinančios maistą labdaros valgyklos virėjos.
Laimei, smurto atvejai – nekasdienis reiškinys, tačiau įžeidinėjimai, grasinimai susidoroti – dažni.
„Policininkas turi ginklą, už pareigūno įžeidimą numatyta atsakomybė, o socialiniam darbuotojui privalu išklausyti viską, ką turi sukaupę visuomenės atstumti asmenys”, – sakė A.Liesytė
Nėra kuo apsiginti
Didžioji dalis socialinių darbuotojų – moterys. Apsiginti nuo rizikos, agresijos ar smurto faktiškai jos neturi kuo.
Iš visų socialinių įstaigų tik paramos centro darbuotojai yra papildomai apdrausti. Centro vadovės D.Stankaitienės teigimu, gauti tam lėšų iš miesto biudžeto prireikė nemažai pastangų.
Kai kurios socialinių paslaugų įmonių darbuotojos turi saugos pultelius. Prireikus jos gali išsikviesti saugos tarnybą.
Tačiau, kaip sakė Socialinės paramos centro vadovė, tarnyba atvyksta per penkias minutes. Per tiek laiko gali daug kas įvykti.
Kviestis pagalbos kartais tenka ir po tris kartus per mėnesį. Todėl dabar Nakvynės namuose įrenginėjamos vaizdo kameros.
Eina tik dviese
Pagrindiniu savo ginklu moterys vadina įgytas žinias, patirtį, gebėjimą numatyti situaciją ar pabėgimo planą.
Savo klientus, kuriuos jos lanko namuose – socialinės rizikos šeimas, neįgaliuosius, senelius, psichikos negalią turinčius žmones, – jos dažniausiai pažįsta.
Nemaža dalis klientų turi visokių priklausomybių bei mėgsta kompaniją. Tad ką ras pas juos užėjusios moterys, nežinia.
Sugėrovai paprastai būna aršesni už socialinių darbuotojų prižiūrimus asmenis. Į tokius namus moterys dažniausiai eina tik dviese. Policijos palyda pasitelkiama tik retsykiais. Nepasilikti su klientu vienos raginamos visos socialinės darbuotojos.
Gali užsikrėsti
Tiek lankydamos namuose, tiek priimdamos paramos centre, socialinės darbuotojos susiduria su dar viena specifine socialinio darbo rizika – ligų grėsme.
Tenka saugotis ne tik tarakonų, utėlių, niežų ar kitų grybelinių ligų. Ne vienas klientas serga ir tuberkulioze arba yra užsikrėtęs ŽIV.
Visus juos tenka aptvarkyti ar vežti į ligoninę. Lankomosios priežiūros moterys apmokytos specialiuose kursuose bei aprūpintos apsisaugojimo priemonėmis, bet rizika užsikrėsti išlieka.
Priemokų – jokių
Dabar socialinis darbuotojas vidutiniškai per mėnesį uždirba 800-900 litų.
Medicinos įstaigose su psichikos negalios žmonėmis dirbantys tarnautojai ar įkalinimo įstaigų prižiūrėtojai gauna priemokas už vadinamąją profesinę riziką.
Su tokiais pat žmonėmis dirbantys socialiniai darbuotojai priemokų negauna.
„Kuo skiriasi darbo sąlygos? – klausė Socialinės paramos skyriaus vadovė A.Liesytė. – Tas pats žmogus, išėjęs iš kalėjimo, kitą dieną ateina į nakvynės namus. Ar jis jau pasikeitė, kad įkalinimo įstaigos prižiūrėtojo darbas yra rizikingas, o nakvynės namų darbuotojo – ne?”
Nėra rizikos?
„Mes sėdime ant parako statinės,” – paklausta apie socialinių darbuotojų riziką, vienareikšmiškai atsakė Klaipėdos nakvynės namų direktorė Jūratė Karnilienė.
Nors direktorė teigė padariusi viską, ką galėjusi, ji nebežino, kaip išlaikyti esamus ir pasikviesti naujų kvalifikuotų darbuotojų.
Žmonių nevilioja nei darbo sąlygos, nei neadekvatus užmokestis už šį darbą.
Įrodyti, kad socialiniai darbuotojai tikrai balansuoja ant rizikos ribos, buvo pakviesti specialistai. Nakvynės namų iniciatyva buvo užsakytas specialus jų darbo rizikos vertinimas.
Išvada nenudžiugino: pagal šiuo metu Lietuvoje galiojančią įstatymų bazę socialinis darbas negali būti siejamas su rizika.