Geroje parduotuvėje užsisakėte vieną baldą, o gavote kitą? Pardavėjas supainiojo spalvas, formas, faktūrą? Sakysite, tai įmanoma tik Lietuvoje. Tikrai ne. Įsirengdami būstą Vokietijoje nesusipratimų taip pat neišvengsite.
Tas, kam bent kartą teko darytis remontą ar kurti naujų namų interjerą, žino, kiek tai kainuoja nervų ir sveikatos. Ne todėl, kad keletui dienų reikia kone apsigyventi parduotuvėse, nes valandų valandas tenka rinktis geriausius tapetus, baldus, aksesuarus. Kartais tiesiog į neviltį varo pardavėjų neišmanymas, lėtumas, apmaudžios klaidos.
Manote, kad Vokietijoje yra kitaip? Deja, asmeninė patirtis parodė, kad vokiškas tikslumas ir pedantiškumas neretai tėra gražus mitas.
Nori pigiau? Susirink pats
Vokietijoje, kaip ir visose kitose šalyse, namų interjeras priklauso nuo piniginės storio. Pagal pirkėjus – ir parduotuvės. Vienų sandėliuose pirkėjas pats turi ieškotis baldų dalių, o parsivežęs namo ir pats juos susirinkti. Kitose parduotuvėse esi sutinkamas kaip laukiamas svečias, vaišinamas kava, sultimis, sumuštinukais, pyragaičiais ir pan., net jei nesiruoši ko nors pirkti.
Daugelyje vidutiniškai gyvenančių vokiečių namuose rasi IKEA parduotuvėse pirktų baldų, patalynės, indų, užuolaidų bei kitų daiktų. Šis parduotuvių tinklas jau užkariavo ne tik Vokietijos, bet ir daugelio kitų Europos šalių rinką – jo produkciją atpažinau prancūzų namuose, Romos viešbutyje ant kavos puoduko taip pat puikavosi nenuplėštas užrašas IKEA. Šio tinklo sėkmės paslaptis – nedidelės kainos ir gana didelis pasirinkimas. Be to, tarkime, baldus galima sukomplektuoti vietoje pagal savo skonį ir poreikius. Pavyzdžiui, gali pasirinkti, kiek vonios spintelėje turi būti stalčių, kiek lentynų, kiek durelių, kiek atviros erdvės. Tačiau rasti pasiruošusį konsultuoti pardavėją šioje parduotuvėje nelengva, o išsirinktas prekes pirkėjas turi pats susirasti sandėlyje ir susikrauti į automobilį.
Brangių baldų tenka palaukti
IKEA siūlomų baldų dizainas visai patrauklus, o kainos nedidelės, bet pasiturintis vokietis jų nepirks – ne prestižas. Jie laikomi masine, pilka produkcija, kurią esą perka studentai, nepasiturintys arba laikinai įsikuriantys žmonės.
Turtingesni vokiečiai eina į parduotuves, kur pirkėjai neplūsta, kur paslaugiai aptarnaujami, o baldai geresnės kokybės ir įdomesnio dizaino. Tačiau tokiose parduotuvėse baldus tenka užsisakyti ir laukti apie mėnesį, kol jie bus pristatyti. Čia ir prasideda „linksmybės”.
Kad ruda – ne juoda, reikia įrodyti
Lietuvoje paplitusi nuomonė apie vokiečiu tikslumą, organizuotumą, punktualumą tėra mitas. Būsto interjero kūrimo nuotykiai prasidėjo jau nuo pirmojo užsakymo.
Brangioje parduotuvėje užsakyti baldai buvo atvežti paskirtu laiku, bet darbininkams išpakavus sofą paaiškėjo, kad ji juoda, o ne kaštoninės spalvos, kokią buvome užsisakę. Darbininkai atkakliai tvirtino, kad ji yra kaštoninė. Tik parodžius užrašą „juoda” ant sofos pakuotės jie pripažino, kad sofa juoda, bet ėmė tvirtinti, jog parduotuvėje kaštoninės apskritai nebuvo, ir mes niekaip negalėjome jos užsisakyti. Jų neįtikino net tai, kad kaštoninė spalva buvo įrašyta pirkimo sutartyje. Prireikė skambučio parduotuvės direktoriui, kad jie pagaliau susipakuotų ir išsivežtų tą sofą. Negaliu nepaminėti direktoriaus pasiaiškinimo, kad „juoda ir kaštoninė spalvos tokios panašios, jog nieko nuostabaus, kad darbininkai nesugeba jų atskirti”.
Supainiojo dienas
Virtuvės baldų parduotuvėje jautėmės esą mylimiausi ir laukiamiausi klientai. Išsirinkę baldus gavome savo paslaugoms pardavėją. Jis kompiuteriu padarė baldų brėžinius pritaikydamas juos prie mūsų virtuvės ploto ir pageidavimų, o kitą dieną dar atvažiavo į namus patikrinti virtuvės matmenų, pažiūrėti, kur ir kaip baldus reikės montuoti. Tačiau susitartą dieną baldų laukėme veltui. Paskambinę į parduotuvę sužinojome, kad pas juos niekur nepažymėta, jog baldus turi atvežti būtent tą dieną. Juos gavome tik kitą dieną, nors tai buvo šeštadienis – parduotuvės ne darbo diena.
Už didelę kainą – nekokybiška prekė
Šviestuvų parduotuvėje išsirinkus keturis prabangius itališkus rankų darbo sieninius šviestuvus teko laukti tris savaites, kol juos atvežė iš Italijos. Namie išpakavus pirkinį paaiškėjo, kad du šviestuvai pritaikyti halogeninėms lempoms, kaip ir buvome užsisakę, kiti du – paprastoms lemputėms. Išreiškęs nepasitenkinimą, kad vėl tenka gaišti laiką ir važiuoti į parduotuvę, vyras gavo pažadą, jog pakeistos detalės po kelių dienų bus pristatytos į namus. Nusiraminęs grįžo namo, paėmė šviestuvų stiklus ir pamatė, kad vienas jų tinka prie pagrindo, o kitų trijų išpjovos – per mažos…
Laimė, labai greitai viskas buvo pakeista, atsiprašyta, įteikta dovanėlių, kad būtų užglaistytas, švelniai tariant, nemalonus įspūdis.
Rinkitės, rinkitės, vis tiek neparduosime
Užuolaidos prekybos centre, pavyzdžiui, toje pačioje IKEA, kainuoja apie 20 eurų. Kam jos per prastos ir kas gali ir nori už metrą mokėti po 60, 80 ar net 200 eurų, eina į specializuotą parduotuvę ir renkasi iš neįtikimai didelės medžiagų ir spalvų pasiūlos.
Išsirinkti iš mažo pavyzdėlio nelengva, bet parduotuvė apsiima atvežti didesnių pavyzdžių, leidžia juos pasiimti į namus ir rinktis tiek laiko, kiek reikia. Po ilgų apmąstymo kančių išsirinkę ir užsisakę užuolaidas, kitą dieną sulaukiame skambučio ir sužinome – šitų užuolaidų gamykla nebegamina. Vienas dievas žino, kiek dar neegzistuojančių užuolaidų pavyzdžių saugoma parduotuvėje. O mums rinkimosi kančios prasidėjo iš naujo…
Puikus daiktas – per klaidą
Maloniausios staigmenos sulaukėme užsisakę valgomojo stalą. Norėjome būtinai apskrito, tokio, kurį traukiant galima padidinti ir kad tiktų prie kitų baldų. Kaip dažniausiai būna, radome visokių, išskyrus tokį, kokio ieškojome. Pagaliau paieškos nusibodo ir užsisakėme stalą, kuris atitiko visus reikalavimus, išskyrus spalvą – buvo iš rausvo medžio. Laukdami mėnesį bemaž pamiršome, kaip tas stalas atrodė, todėl jį gavę ir išpakavę iš pradžių net nesupratome, kad čia ne tas, kurį buvome užsisakę. Po kiek laiko atsitokėjome, kad stalas ne rausvas, o rudas ir padarytas iš daug masyvesnių lentų. Tačiau būtent toks jis mums daug labiau patiko negu užsakytasis. Iki šiol labai juo džiaugiamės.
Vietoj moralo
Šį pasakojimą galima būtų toliau tęsti, bet įspūdžiai pradėtų kartotis. Moralo taip pat nebus, nes nedrąsu daryti didelius apibendrinimus iš nedidelės asmeninės patirties. Vietos gyventojų nuomone, firmos taupo darbuotojų sąskaita, samdo per mažai personalo, o ir tas ne itin kvalifikuotas, todėl aprašyti nuotykiai čia jau yra beveik kasdienybė. Šypsodamasi jiems sakau: „Lietuvoje taip nebūna!” Ką jie, tie vokiečiai, žino, kaip Lietuvoje būna…