Kol žiema Lietuvą aplenkia, smagu laisvadienį praleisti gamtoje. Kad ir kurion pusėn nuo sostinės važiuotum, gamtos mėgėjų laukia miškininkų ir regioninių parkų darbuotojų įrengtos dailios poilsio aikštelės su gamtos paminklų aprašais, žemėlapiais, laužavietėmis.
Šįkart patraukėme į Aukštadvario regioninį parką. Iš sostinės iki parko – vos 40 kilometrų. Vaizdingą parko reljefą suformavo ledynai. Čia priskaičiuojama daugiau kaip pustrečio šimto įvairaus aukščio kalvų. Didžiausia jų – Gedanonių kalva – 257,3 metro virš jūros lygio. „Giedrą dieną nuo Gedanonių kalvos matyti trijų miestų bokštai – Vilniaus, Kauno ir Alytaus”, – gamtos paminklus rodė Aukštadvario regioninio parko direktorius Vaclovas Plegevičius, gimęs šiame krašte ir ištyrinėjęs kiekvieną jo kampelį.
Pasak Vaclovo, apie 60 proc. parko teritorijos plyti miškai, kai kurie iš jų – 1700 ha ploto. Miškuose yra reliktinių medynų. Vieni jų – senovės Lietuvą menantys plačialapiai skrobliniai liepynai. Jiems saugoti Skrebio ir Mergiškių miškuose įsteigtos „Natura 2000” teritorijos. Pasak parko direktoriaus, nemelioruotose vietovėse, mažai žmogaus ūkinės veiklos paliestuose miškuose randama retų augalų, paukščių, vabzdžių rūšių. Joms saugoti parke yra 17 europinės reikšmės buveinių, dviejose – retų rūšių vabalai. Iš 764 rūšių augalų, 54 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Vienas labai retų augalų – europinis miežvienis auga lapuočių miške. Tačiau Aukštadvario regioniniame parke yra ir eglynų su ąžuolais, skroblais, liepomis, ir smėlėtų pušynų, ir juodalksnynų. Miškuose – gausu įvairių rūšių grybų ir kerpių. Čia gyvena 165 rūšių paukščių, 37 rūšys įrašytos į Raudonąją knygą.
10 proc. parko teritorijos užima vandenys – upės, ežerai. Didžiausios upės Strėva ir Verknė teka į priešingas puses: viena į vakarus, kita – į rytus ir šiaurę. Į jas įteka gal 10 mažesnių upeliukų. O ežerų tyvuliuoja net 92. Kai kurie ežerai susijungia, sudarydami poras – Sprindžius ir Sprindžiukas, Drabužis ir Drabužaitis, Ungurys ir Unguraitis, Balosis ir Balosiukas. Parko vandenys švarūs, juose gausu žuvų. Čia veisiasi lynai, kiršliai, vėgėlės, upėtakiai, sykai, vėžiai… Laimingas žvejys net paršo dydžio šamą pasigauna.
Įžymiausias Aukštadvario regioninio parko gamtos paminklas – Velnio duobė. Tai legendomis apipinta piltuvo formos 40 metrų gylio duobė, apsupta miško. Viršuje duobės plotis 210 metrų, apačioje – 60 metrų. Vietos žmonės tiki, kad Velnio duobė požeminiais vandenimis susisiekia su giliais paslaptingais termokarstinės kilmės Škilietų ežerais. Niekas nežino, kaip ji susidarė. Vieni tyrinėtojai mano, kad duobę išmušė nukritęs meteoritas. Kiti, kad traukiantis ledynams po žemėmis likęs ledo luitas ištirpo ir žemė įgriuvo. Vietos žmonės sukūrė legendą, kad toje vietoje stovėjo bažnyčia, kurioje vienas vyras reikalavo kunigo sutuokti jį su jauna mergaite. Kadangi tas vyras buvo vedęs ir neturėjo teisės tuoktis, Dievas supykęs taip trinktelėjo, kad nedorėlis prasmego su visa bažnyčia. Legenda teigia, jog žmonės girdėdavę iš duobės sklindant keistus garsus, todėl ir praminė Velnio duobe. Nusileidę į duobės dugną jautresnės natūros turistai pasijunta nejaukiai, o fizikos prietaisai rodo magnetinio lauko anomaliją. Žurnalistai velniais netiki, bet vienas iš jų, žingsniuodamas duobės dugnu, pasijuto esąs basas – jo batus įsiurbė pažliugusi žemė… Vyras čiupo batus ir taip vikriai skuodė stačiu šlaitu į viršų, kad kojinės kaipmat išdžiūvo!
Už kelių kilometrų nuo Velnio duobės, Spindžiaus miške, yra mažesnė duobė – Strėvos įgriuva. Jos gylis 16 metrų. Legenda pasakoja, kad čia buvusi smuklė. Užsukę į ją vyrai pamiršdavę visus darbus. Jų moterys kentėjo kentėjo, o vieną nelemtą valandą tarė – kad jūs prasmegtumėt! Ir prasmego vyrai su visa smukle.