Ukrainą tebedalija susipriešinimo upė

Užsitęsę politikų nesutarimai kenkia šalies, siekiančios euroatlantinės integracijos, įvaizdžiui pasaulyje

Praėjus dvejiems metams po „oranžinės revoliucijos” Ukraina vis dar tebėra padalyta į dvi dalis, nesutariančias, kurion – Rytų ar Vakarų – pusėn reiktų žengti didžiausiai Europos valstybei. Abejones dėl šalies ateities kursto rinkėjų lūkesčių nepateisinę politikai ir tuštėjančios eilinių piliečių piniginės.

Euforiją keičia nusivylimas

2004-ųjų pabaigos įvykius, kai Kijevo Nepriklausomybės aikštėje (Maidane) mosuodami oranžinėmis vėliavomis dieną naktį būriavosi šimtai tūkstančių žmonių, šiandien primena tik kelios palapinės, apjuostos iš politinių plakatų suręstomis tvoromis. Prieš dvejus metus politikų portretams buvo meldžiamasi lyg šventųjų ikonoms, o šiandien jie jau virto karikatūromis, šalia kurių spausdinami ironija ir nusivylimu perpinti ketureiliai.

„Visi politikai – išgamos ir vagys! Jie mums žadėjo padidinti atlyginimus, pensijas, tačiau nieko nepadarė. Jie išvogė valstybės pinigus, o patys susikrovė milijoninius turtus! Mums nereikia tokios valdžios! Ne dėl to kovojome stovėdami čia naktimis”, – tokiais žodžiais kijeviečius ir miesto svečius centrinėje aikštėje pasitinka tarp palapinių besisukiojanti vidutinio amžiaus moteris.

Rusiškai kalbanti oratorė savo veidą mėgino paslėpti po iškeltu dideliu plakatu, tačiau retkarčiais užmesdavo akį, ar turi pakankamai gausų būrį klausytojų. Vieni žmonės jai pritariamai linkčiojo, kiti mojo rankomis ir skubėjo pasitraukti šalin.

Akivaizdu, kad „oranžinės revoliucijos” nuotaikos Ukrainoje po truputį įgauna kitą atspalvį. Ir patys vietos gyventojai pripažįsta, kad „oranžinė spalva jau išeina iš mados”, o euforiją keičia nusivylimas, kurį stiprina ne tik nesibaigiančios politikų rietenos, bet ir kylančios kainos bei brangstantis pragyvenimas.

Politiniai lyderiai nebeturi paramos

Ukraina, kaip ir prieš dvejus metus, vis dar yra labai ryškiai pasidalijusi į dvi dalis: provakarietišką ir prorusišką. Gana aiškią ribą būtų galima nubrėžti ir pačiame šalies žemėlapyje, kur Vakaruose lieka Lvovas, Luckas, o Rytuose, arčiau Rusijos, – Doneckas, Dnepropetrovskas. Vakarinė šalies pusė vis dar tebestovi „oranžinės revoliucijos” į prezidentus iškelto Viktoro Juščenkos užnugaryje, o jo oponento premjero Viktoro Janukovičiaus palaikymo pajėgos susitelkusios rytinėje Ukrainos dalyje.

Tiesa, gyventojų apklausos liudija, kad šiandien oranžinius marškinėlius, ko gero, apsirengtų jau kur kas mažiau ukrainiečių nei 2004-ųjų ir 2005 metų sandūroje. Pernai rugsėjį atliktos apklausos duomenimis, prezidento V.Juščenkos veiklą palankiai vertina tik dešimtadalis gyventojų, o nepalankiai – beveik pusė. Regionų partijos į premjerus iškelto V.Janukovičiaus veikla vertinama palankiau: šio politiko veiksmams pritaria 25,9 proc. gyventojų, 37,5 proc. – nepritaria.

Buvę varžovai prezidento rinkimuose – V.Juščenka ir V.Janukovičius, kaip ir rinkimų kampanijoje, taip ir dabartinėje politinėje arenoje, kalba skirtingomis kalbomis. Prezidentas V.Juščenka neketina atsisakyti pagrindinių šaliai iškeltų siekių tapti ES ir NATO nare. Tuo tarpu vyriausybės vadovas V.Janukovičius net ir tarptautiniuose susitikimuose kalba apie visai kitokią šalies ateitį.

Integraciją lydi abejonės

Aukščiausių šalies vadovų nesusikalbėjimas esminiais valstybės ateities klausimais atsispindi ir įvairiose politikos institucijose. Visai neseniai Kijeve su Lietuvos žurnalistais susitikę Ukrainos užsienio reikalų ministerijos (URM) pareigūnai jau gana atsargiai kalbėjo apie šalies euroatlantinę integraciją. URM ES departamento viršininkas Vadimas Triuchanas pareiškė, kad Ukrainos požiūris skiriasi nuo Lietuvos ir kitų šalių požiūrio į integraciją ES. Anot jo, valstybės tikslas – ne tapti formalia Europos Bendrijos nare, o sukurti šalyje gerovę, atitinkančią ES standartus.

„Mes nesirengiame būti prašytojai ir belstis į užrakintas duris. Ukraina pasiryžusi įrodyti, kad yra reikalinga Europos Sąjungai. Kol kas sprendimų nepriimame. Galbūt mums, kaip Norvegijai, net nereikės stoti į ES. Mes tokio varianto neatmetame”, – teigė V.Triuchanas.

Vienas iš Ukrainos Politikos departamento vadovų Olegas Kličenka užsiminė, kad Ukraina turi galingą metalo ir chemijos pramonę, stiprią aukštųjų technologijų sritį, yra viena iš 5 pasaulio valstybių, galinti savarankiškai paleisti kosminį palydovą. Taigi kai kuriose pramonės sferose šalis jau dabar gali sėkmingai konkuruoti su ES valstybėms. Be to, Ukrainos bankų sistema labiausiai išvystyta NVS, o valiuta – grivina – stabiliausia.

Tačiau kartu pripažįstama, kad kai kuriose srityse Ukrainai dar reikia smarkiai pasitempti. Ji dažnai kritikuojama dėl aukšto korupcijos lygio, nevykdomos teismų reformos, nepakankamai užtikrintų žmogaus teisių.

Sumenkęs įvaizdis

Nesibaigiantys politikų nesutarimai ypač kenkia Ukrainos įvaizdžiui pasaulyje. Iki šiol niekaip nepavyksta suderinti prezidentūros, vyriausybės ir parlamento veiksmų, o politikai tebesidrasko dėl įtakingų postų.

„Vykstanti politinė kova nepadeda stiprinti šalies demokratijos ir skatinti ekonominių pokyčių. Investuotojai vis dar laukia, kada šalyje bus pradėta kova su korupcija. Projektai yra, bet jie guli valdininkų stalčiuose”, – akcentuoja socialines apklausas vykdančio O.Razumkovo centro ekspertai.

Neslepiama, kad korupcijos mastai pastaruoju metu tik didėja, o kartu didėja ir kyšiai. Už palankaus įstatymo „prastūmimą” gali tekti pakloti apie 10 mln. JAV dolerių, o policininkams pakaks ir 20 grivinų. Korupcijos lygis nemažėja dar ir dėl to, kad politika ir verslas tebežengia koja kojon, ir verslininkai ypač dosniai finansuoja politines partijas.

Aukščiausioje Radoje dauguma iš 450 deputatų yra verslininkai, tarp kurių – ir itin stambaus verslo savininkai, vadinami oligarchais, ir nedidelių įmonių atstovai.