Ar grąžinus rublinius indėlius bus atkurtas teisingumas?

Metai tirpdo milijardų svorį

Raimondas Kuodis, Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktorius:

– Visų pirma reikėtų pastebėti, kad rublinių indėlių grąžinimas neturės didesnio neigiamo poveikio šalies makroekonominiams rodikliams. Praktika rodo, kad tokios išlaidos nedidina biudžeto ir nedaro itin ženklios įtakos infliacijai. Paprastai žmonės vienu mokėjimu gavę sąlyginai didelę sumą pinigų ją taupo arba paverčia „importu“, t.y. įsigyja brangesnių namų apyvokos daiktų, buitinės technikos, kompiuterių, automobilį ir panašiai. Tokiu atveju beveik nepadidėja paklausa tų prekių, kurių brangimas lemia infliacijos šuolius.

Jei staigus žmonių pajamų padidėjimas nebūtų vienkartinis, o tiek ūgtelėtų atlyginimai bei įvairios išmokos, vartojimo įpročiai neabejotinai pasikeistų. Dabar galima prognozuoti tam tikrą užsienio prekybos balanso pablogėjimą, bet ne daugiau.

Reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad dabar numatyta išmokėti suma, nors ir viršija vieną milijardą litų, nebėra tokia įspūdinga, kokia buvo išmokėta 1998-1999 metais, po „Lietuvos telekomo“ privatizavimo. Ekonomika per šį laiką beveik nuolat augo nepaprastai sparčiai, todėl dabar tokius pinigus „dideliais“ vadinti galima su tam tikromis išlygomis. Žmonės kreditų yra paėmę penketą ar šešetą kartų daugiau.

Kalbant apie teisingumo atkūrimą grąžinus visus kadaise žmonių turėtus indėlius taip pat reikėtų atsižvelgti į kai kuriuos aspektus. Pirmiausia tai logiškas žingsnis, nes pardavus į privatizavimo programą įtrauktus stambius objektus, arba, kitaip tariant, kapitalą, pinigus gauna būtent tie žmonės, kurie tą kapitalą kūrė. Kai kas dėsto, esą tokios įmonės, kaip „Mažeikių nafta“, yra bendras visų Lietuvos žmonių turtas, todėl jį pardavus turėtų praturtėti visi. Tačiau ekonomikos teorija sako, kad kapitalą sukuria taupantieji, o ne išlaidaujantieji. Kaip tik todėl dabar būtent taupiusiems pinigus, o ne skyrusiems juos vartojimui, ir turėtų būti leidžiama pasidžiaugti savotiškais „dividendais“. Ar taip atkuriamas teisingumas, galima ginčytis, bet hiperinfliacijos sąlygoms nelabai buvo galimybių rinktis. Bent jau iš dalies valdžia savo pažadus ištesėjo ir su žmonėmis atsiskaitė. Kita vertus, tie indėlininkai, kurie pinigus atgauna vėliausiai, gali jaustis nuskriausti tų atžvilgiu, kurių sąskaitos buvo papildytos pirmiausia. Litų perkamoji galia 1998-aisiais ir 2007-aisiais stipriai skiriasi, palūkanos už priverstinai laikytus indėlius taip pat nebuvo mokamos. Nekilnojamojo turto kainos per šį laiką kito dramatiškai. Galima vardyti ir daugiau pasikeitusių aplinkybių, tačiau tai beveik geriausia išeitis iš padėties.

Populistinių sprendimų įkaitai

Remigijus Šimašius, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas:

– Nors daugelis specialistų akcentuoja makroekonominius rublinių indėlių aspektus, mano manymu, reikėtų atsakyti į principinį klausimą: ar teisinga buvo tam tikrai politinei jėgai skintis kelią į valdžios viršūnes, pažadant išdalyti milijardus litų ir taip esą atitaisyti anksčiau padarytas skriaudas. Esu įsitikinęs, jog sprendimas kompensuoti vien tik nuvertėjusias santaupas, nekreipiant dėmesio į kitus svarbius dalykus, buvo labai abejotinas. Deja, įsipareigojimai buvo prisiimti, kitos politinės jėgos, perėmusios valdžios estafetę, jų neatšaukė, todėl vienintelė išeitis – nusimesti pažadų naštą juos įvykdant.

Laisvosios rinkos institutas teisinga laikė kitokią strategiją ir buvo kitokių sprendimų šalininkas. Mūsų manymu, privatizavimo įplaukas derėjo skirti pensijų reformai ar valstybės skoloms grąžinti. To nepadariusi valdžia papildė abejotinų politinių sprendimų sąrašą ir padidino neteisybės kiekį, nes vienų žmonių pajamos išaugo, o kitų – ne. Kompensacijos vieniems piliečiams mokamos skriaudžiant kitus piliečius. Idealų ir visus tenkinantį variantą rasti iš tiesų pakankamai sunku. Kalbant apie spartesnio indėlių atkūrimo poveikį infliacijai mes manome, kad būtent šis sprendimas didesnių neigiamų padarinių neturėtų sukelti. Infliaciją išpučia papildomų pinigų patekimas į rinką. Pardavus „Mažeikių naftą“ užsienio kompanijai beveik visi pinigai atitenka Vyriausybei ir vienokia ar kitokia forma patenka į rinką. Kaip konkrečiai – per padidėjusius atlyginimus, pašalpas ar grąžintus indėlius, nėra svarbu. Jei valdžia iš tiesų rūpintųsi infliacijos pažabojimu, už naftos perdirbimo įmonę gautus pinigus ji panaudotų užsienio skolai grąžinti.

Neabejoju, kad tokie samprotavimai gali erzinti dalį žmonių, patyrusių neteisybę ir praradusių dalį santaupų. Tačiau ar tai savaime leidžia neteisingai elgtis trečiųjų atžvilgiu? Man tokia logika primena sovietinės armijos „diedovščiną“ – pirmaisiais tarnybos metais patyrusieji patyčias ir smurtą antrais metais patys skriaudžia jaunesnius. Norint nutraukti skriaudų grandinę, negalima atidėlioti – tai reikia daryti čia ir dabar, nelaukiant, ko ateis eilė pasinaudoti privilegijomis.

Skolas grąžinti privalu

Gitanas Nausėda, SEB Vilniaus banko prezidento patarėjas:

– Už 30,66 proc. „Mažeikių naftos“ akcijų gautų lėšų panaudojimas nuvertėjusiems rubliniams indėliams kompensuoti mums atrodo priimtinas ir protingas makroekonominiu aspektu. Analizuodami paklausos įtaką infliacijai nepastebėjome ryškios koreliacijos, nes nei vienu atveju, kai pastaraisiais metais valdžia padidindavo savo išlaidas, infliacijos šuolių nebūdavo. Svarbų stabilizuojantį vaidmenį čia vaidina valiutų valdybos modelis, leidžiantis importuoti prekes fiksuota kaina. Žinoma, tam tikrą poveikį infliacijai rublinių indėlių kompensavimas turės, tačiau to tikrai neverta dramatizuoti. Juo labiau kad ant kortos nėra statomas euro įvedimas. Manome, kad 2007 metais prognozuojama metinė infliacija (maždaug 4 proc.) visų pirma augs dėl energetinių resursų kainų didėjimo. Su rublinių indėlių savininkais būtina atsiskaityti kuo greičiau vien todėl, kad šis procesas užsitęsė pernelyg ilgai. Žmonės, kurie pinigus atgavo pirmieji ir kurie atgaus vėliausiai, atsiduria labai nevienodoje padėtyje. Šių įsipareigojimų vykdymą vargu ar galima vertinti kaip nors kitaip nei pozityviai, nes skola gyventojams yra tokia pat svarbi, kaip ir skola užsienio kreditoriams. Visus tokius įsipareigojimus (tas pats pasakytina ir apie kompensacijas už žemę) reikėtų įvykdyti kaip galima greičiau.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Ekonomika su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

2 komentarai į "Ar grąžinus rublinius indėlius bus atkurtas teisingumas?"

  1. Ernestas.luk

    Idomus samprotavimai…
    Jei as nesumoku valstybiniu mokesciu,uz buta,zeme ar kt..,tai man iskart uzdeda delspinigius,o cia tai uzmirsta…Mano turta anstoliai isvarzo…
    O dabar as lieku valstybes apvogtas?

  2. gona

    Ir kodel i tai neatsizvelgia??? 👿 tegu dabar valstybe ismoka delspinigius uz sitiek metu!!!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.