Kol kas viskas, prie ko prisiliečia Melas Gibsonas, virsta auksu. „Oskarais”, pinigais, pripažinimu, skandalais. Palikęs filmavimo aikštelę užsispyręs australas ėmė įrodinėti, kad veiksmo filmų ir komedijų žvaigždė gali be problemų persikvalifikuoti į nagingą režisierių. „Narsioji širdis” – „Oskarai”. „Kristaus kančia” – beveik 700 milijonų JAV dolerių pasaulio kinuose ir iki šiol nenutylantis šurmulys. Kas laukia naujausio Melo Gibsono darbo „Apokalipto”?
Scenarijų jis buvo sukurpęs dar 2004-aisiais, kai „Kristaus kančia” tebekaraliavo kino salėse. Idėja į ekraną perkelti majų civilizacijos portretą Melą tiesiog apsėdo. Jis kruopščiai slėpė scenarijaus vingrybes, kad nepasikartotų istorija su „Kristaus kančia”‘, kai internautai gerokai iki premjeros išstudijavo filmo scenarijų ir sukėlė diskusijų bangą. Vos pasirašęs sutartį su „Disney” kompanija, patvirtino nei didelį, nei mažą „Apokalipto” biudžetą – iki 50 milijonų JAV dolerių ir tyliai ramiai išsmuko į Meksikos džiungles. Laikėsi principo – jokių žvaigždžių. Tik neprofesionalūs aktoriai ir natūralūs statistai. Vargo su jais. Gaišo filmavimui tris kartus daugiau laiko negu planuota. Tačiau pasiekė tikroviškumo efektą.
Netrukus mus pasiekė reklaminis „Apokalipto” filmukas. Iš jo apie siužetą neaišku niekas. Tik išsigandę majų veidai. Gaudynės džiunglėse ir juodo kaip pragaras žvėries nasrai. Kas čia? Istorinė drama, nuotykių filmas ar siaubo trileris? O gal meilės istorija istorinių įvykių fone?
Visa tai rasite „Apokalipto”. Žanrą susikursite patys. Kaip ir tas vietas, kurias žiūrėti, o nuo kurių nusisukti. Nepasigailėjo Gibsonas Jėzaus, tuo labiau nepasigailės ir majų. Bus kraujo, mėsos, žiaurūs vaizdai neleis persikelti į lengvą pramogą. Nors iš esmės tai – nuotykinis, o ne „oskarinis” kinas.
„Apokalipto” skyla į tris dalis. Pirmojoje – pažintis su neįprasta vietove ir įvairiaspalviais veikėjais. Stingdanti, žavinti akinančiu vizualumu pažintis. Antroji dalis – kelionė į miestą, vergijos siaubas ir aukojimas dievams. Be kompromisų ir skrupulų. Skauda kaip priklauso. Ir pagaliau – trečioji dalis skirta grynam veiksmui. Akademinė valanda kvapą gniaužiančių gaudynių su įspūdingais peizažais ir plėšrūnais. Pralekia kaip viena minutė, o pasibaigus kojos sunkiai vaduojasi iš nutirpimo.
Štai toks Melas Gibsonas. Nemeluojantis sau ir žiūrovams. Efektų tik tiek, kiek reikia. Visur kitur išsisukama sumaniu operatoriaus darbu. Muzika. Montažu. Aktorių žvilgsniais ir gestais.
Apie ką „Apokalipto”? Apie labai daug aktualių dalykų. Apie išsivadavimą iš baimių ir kovą už išlikimą ir meilę. Apie vienatvę ir kolektyvinį debilizmą. Apie civilizacijos pabaigą ir naujos eros pradžią. Apie Džordžo Bušo Ameriką, šimto partijų Lietuvą. Apie vieną žmogų ir visą pasaulį.
O prizų Gibsonas visai nereikalauja. Skirtingai nuo daugelio kitų režisierių. Jam pakanka būti žiūrimu ir aptarinėjamu. Populiariu? Be abejo, kaip kitaip prastumti projektą be garsenybių ir su slepiamu scenarijumi?