Angelas virš fantasmagoriško pasaulio

Ričardas Gavelis yra lietuvių Borgesas, Kortazaras ar Akutagava… Nepaprastas ir nesuprastas, nepralenktas, toli ištrūkęs iš „provincializmo gniaužtų”. O še tau – greitai mūsų vaikai nebežinos, kad, be „Vilniaus pokerio”, jis dar parašė ir kitų romanų, nemažai publicistinių straipsnių, visą eilę novelių. Leidykla „Tyto alba” nesirengia leisti nugrimzti į užmarštį talentui, „negavusiam jokių premijų ar kitų apdovanojimų, bet sulaukusiam didžiulių tiražų, mylimam skaitytojų”, ir grąžina R.Gavelio kūrybą kaip naujausios lietuvių literatūros klasiką į skaitytojų rankas. Apsakymų rinktinė „Tylos angelas” – pirmoji R. Gavelio kūrybos retrospektyvos knyga.

Rinktinėje publikuojami apsakymai iš rinkinių: „Neprasidėjusi šventė” (1976), „Įsibrovėliai” (1982), „Nubaustieji” (1987), „Taikos balandis” (1995) ir apsakymai iš nespausdintų R.Gavelio rankraščių archyvo (knygos sudarytoja – Nijolė Gavelienė). Tekstai įvairūs, netikėti skaitytojui ir vienas kitam, bet liudijantys tai, kas apskritai juos ir vienija: intelektualumą, konstruojamo veiksmo argumentaciją, charakterių logiką, autoriaus įžvalgumą.

Novelių veikėjai – intelektualūs, „daugiaasmeniai”, šizofreniški, paranojiški – fizikai, dailininkai, žudikai, virstantys šunimis; žyniai ir kvailiai… Rašytojas operuoja jų dvasines metastazes ir ne taip jau retai pasmerkia savo pacientus myriop. Kodėl gi ne? Laikas – beprasmis. Grožis, gėris, tiesa – reliatyvios sąvokos. Realybės logika ir sapno logika – lygiavertės. „Vis dažniau rytais ilgą pusvalandį ar net valandą prasėdėdavo apsuptas netikrovės. Pasaulis gyveno sau, o jis sau, kasdien jiems vis sunkiau buvo susilieti. Niekaip negalėjo pasijusti esąs visumos dalis, pasijusti reikalingas ir būtinas. Pasaulis tarytum vengė jo, vienas jų – arba pasaulis, arba jis – buvo netikras” , – rašoma apie Povilą Kairį novelėje „Charono diena” (p. 78). R. Gavelis meistriškai manipuliuoja dienų monotonija, tylos nuovargiu, gražiai fiksuoja iš sąstingio ištrūkstantį judesį.

Novelėse itin svarbi vieta tenka vidiniams veikėjų monologams, kurie pertraukia nuosekliau ar punktyriškiau vykstantį veiksmą, todėl kartais tekstams gresia netekti centralizuojančios ašies. Antra vertus, naudodamas koliažo techniką (dialogų derinimas, sapnų „tekstų” citavimas, veikėjų portretų eskizavimas), R.Gavelis sukuria daugiatemiškumo efektą, į novelę suburia daugiabalsį veikėjų chorą. Naudodamas šią lanksčią techniką, jis sukuria deformuotą, pilną egzistencinės nevilties, košmarų ir haliucinacijų pasaulį, kurio „psichologinis intensyvumas nepastebimai virsta efemerišku punktyru, kurį erdvėje brėžia iš angelo sparno iškritusi nesvari plunksna”. Visgi – keistai „viltingą” pasaulį.

„Tikėjimas man tėra ir tegali būti tik kiekvieno žmogaus pasitikėjimas savimi ir savo konkrečiomis galiomis”, – teigė R.Gavelis.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.