„Salve musica“ – šventė sau ir kitiems

2006-ųjų pabaiga Klaipėdos koncertų salėje virte virė, kunkuliavo šventinėmis ir pakiliomis festivalio „Salve musica“ nuotaikomis, vainikavusiomis intensyvią ir gana sėkmingą visų metų koncertinę veiklą.

Švaru ir paprasta

„Palinkėkime ramybės…“ vakaras (gal kiek kitaip atrodė bendrame festivalio fone) dar nuspalvintas adventinio susikaupimo dvasia, o jo antroji dalis – sacrum ženklu. Dalyviai – solistai Ignas Misiūra (bosas – baritonas), Rasa Ulteravičiūtė (sopranas), Vitalijus Muravjovas (tenoras), Ramutė Kalnėnaitė (violončelė) ir mūsų miesto kolektyvai – kamerinis orkestras (meno vadovė Liuda Kuraitienė), choras „Aukuras“ (meno vadovas Alfonsas Vildžiūnas), dirigentas Robertas Šervenikas.

Svarbiausias jo akcentas, manyčiau, buvo F.Šuberto Mišios G-dur Nr.2 trim solistams, chorui ir orkestrui. Kūrinys ne pats populiariausias ar sudėtingiausias autoriaus kūryboje, parašytas, kai kompozitoriui buvo vos 17 metų, tačiau irgi nėra itin lengvas riešutėlis – pvz., virtuoziškas fugato epizodas Hosana. Nesudėtingi harmoniniai sąskambiai čia reikalauja ypač švaraus ir paprasto, neforsuoto garso intonavimo. Tai ir išgirdau choro ir solistų atlikime.

Subtiliai – violončele

Stiprioji R.Kalnėnaitės interpretacijos pusė, kaip ir buvo minėta anonse, – lyrinė daininga violončelė, atskleidžianti subtiliausius muzikos dinaminius ir melodinius niuansus – toks trapus ir jautrus moteriškas grojimas. Ypač gražiai suskambo P.Čaikovskio „Noktiurnas“, A.Dvoržako „Miško ramybė“, bet intensyvesnės išraiškos, barokinio koncertiškumo ir šventiškumo pritrūko G.F.Hendelio Concerto grosso.

Vienas „Salve musica“ renginių vyko netipiškoje šiam festivaliui erdvėje – džiaugsmingąją pirmąją Kalėdų dieną pirmąkart Klaipėdoje suskambo naujieji kariliono varpai (Kęstutis Kačinskas, Stasys Žilevičius, Giedrius Kuprevičius, Julius Vilnonis). Gana simboliškas faktas.

Muzikinės vizijos

Gerą valandėlę trukusios „Improvizijos“ (momentinės muzikinės vizijos – kaip sakė patys atlikėjai) su dviem džiazo meistrais Petru Vyšniausku (saksofonas) ir Egidijum Buožiu (fortepijonas) neprailgo. Racionalaus ir emocionalaus, iš anksto paruošto ir netikėto susidūrimas kaitino šio, kaip ir bet kurio kito džiazo projekto, nuotaiką.

Tradicinio (nesupykit, „saloninio“) džiazo čia buvo nedaug – XIX a. pab. ir XX a. muzikos stilių užuominos, vyraujantis abstraktus ar avangardinis skambėjimas, sunkios ir komplikuotos fortepijono faktūros – tai šio vakaro bruožai. Dažnai sudėtingiausia kompozicija išaugdavo iš paprastos gamos ar elementaraus motyvo. Pabaigoje – pora trio kompozicijų su trimitininku Dominyku Vyšniausku.

Gera investicija

Į smuikininko Vilhelmo Čepinskio ir „Camerata Klaipėda“ pasirodymus Klaipėdoje visada susirenka pilnutėlaitė klausytojų salė (ir tam net nereikia papildomų kviestinių žvaigždžių, kaip buvo šįsyk).

Ne kitaip buvo ir šį kartą. Koncertu „Smuiko virtuozų susitikimai“ šis ansamblis kartu su legendiniu Ukrainos smuikininku Olegu Krysa (gyvena JAV) paminėjo savo dvejų metų sukaktį (įkurtas priešpaskutinę 2004-ųjų dieną). Pasirinkti gana populiarūs A.Vivaldžio, A.Piacolos, P.Sarasatės ir F.Bartoldi Mendelsono kūriniai buvo atlikti su nepaprastu preciziškumu ir užsidegimu – tai dar kartą įrodė, kad „Camerata Klaipėda“ yra vienas geriausių Lietuvos kolektyvų ir viena geriausių mūsų miesto investicijų į kultūrą ir meną.

Papildė vienas kitą

Daug nepakartojamų įspūdžių liko po V.Bartulio koncerto dviem smuikams, fortepijonui ir styginių orkestrui, B.Martinu sonatos dviem smuikams ir fortepijonui (labai gera V.Čepinskio aranžuotė orkestrui) atlikimo.

Smuikininkai V.Čepinskis ir O.Krysa šiuose kūriniuose greičiau ne varžėsi, o vienas kitą papildė, ieškojo bendro sutarimo. Nepaprastai greitas tempas, tikslumas ir techniškumas interpretuojant sudėtingiausius pasažus įrodė, kad šie muzikos meistrai verti vienas kito. Tik gaila, kad koncerte O.Krysa negrojo solo vienas – vaizdas būtų dar pilnesnis.

Žaismingai šėlo

Paskutinis „Salve musica“ akordas „Muzikinės išdaigos, arba Naujametis remiksas“ buvo labai panašus į festivalio pradžią – nepaprastai žaismingas ir spalvingas muzikos šėlsmas, šventė sau ir žiūrovams.

Pirmoje dalyje A.Piacolos, Dž.Geršvino, H.Mančinio kūrybos perliukus atliko Vytautas Mikeliūnas (altas), Mindaugas Bačkus (violončelė) ir Raimondas Sviackevičius (akordeonas) (pav., muzika iš „Rožinės panteros“). Antroje liejosi Romualdo Lukošiaus ir Rimanto Jurkonio efektingos fortepijoninės improvizacijos, laisvas klasikos (lengvai pažįstamos) citavimas ir jungimas, – projektas, sulaukęs ypatingo klausytojų ir kritikų pripažinimo, pagaliau pasiekė Klaipėdą.

Koncerto programą pagyvino aistringas Ingos Briazkalovaitės ir Ričardo Jankevičiaus šokis, Dalios Kužmarskytės (mecosopranas) efektingos balso koloratūros, koncerto vedėjos aktorės Reginos Šaltenytės skaitoma Omaro Chajamo poezija.

Norisi manyti, kad šio festivalio renginiai pradžiugino muzikos mėgėjus mūsų mieste, kad mums visiems 2006-ųjų pabaiga kartu su „Salve musica“ buvo graži ir prasminga.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.