Senovės Graikijos mitų ir Antikos istorijos bei „ambient” muzikos mėgėjai atėjus naujiesiems metams turi kuo pasidžiaugti – savo albumą „Alexandreia” užbaigė neofolklorinės muzikos projekto DONIS kūrėjas Donatas Bielkauskas.
2006-uosius vainikuojantis albumas pasirodys šiomis dienomis.
Skambant šiai muzikai, vaizduotėje atgyja graikų dievybių skulptūros. Dzeusas atsikrenkščia ir ištiesia tūkstančių metų naštos truputį slegiamą nugarą, Artemidė tvirčiau suspaudžia lanką, o Afroditė pataiso susitaršiusias garbanas. Paklaidžiokim po Partenoną?…
Archajiškų giesmių, elektroninės ir instrumentinės muzikos originaliu ir skoningu derinimu pagarsėjęs Donatas šįsyk ėmėsi kitokios, kad ir susijusios srities – įgarsinti Antiką. Darsyk parodydamas, kad amorfiškojo „ambient” stiliaus galimybės meistro rankose – neribotos.
Donatai, kuri konceptualius ir išbaigtus darbus. Kalbėdamas apie ankstesnįjį – „Bite lingo” – įvardijai jį kaip racionaliausią savo albumą. Kaip apibūdintum racijos ir emocijos santykį savo kūryboje?
Donatas: Albumas „Bite lingo” buvo išskirtinis tuo, kad stengiausi „nesužeisti” autentiškojo folkloro. Tad teko gerokai apgalvoti kiekvieną kompoziciją. Tačiau didžioji dalis kitos mano kūrybos yra pilna mėgavimosi atsitiktinumais. Tai, žinoma, į kompozicinį profesionalumą nevedanti prabanga, tačiau be žaismo negaliu apsieiti.
Savo muzikos apskritai nevadinčiau emocinga, gal net priešingai – ganėtinai santūria. Kiek daugiau temperamentingas bus naujasis albumas, prie kurio dirbu jau gerą pusmetį. Naujojoje programoje tikiuosi atrasti balansą tarp emocinio prado ir racionalumo. Tai, žinoma, priklausys ir nuo atlikėjų.
Ilgą laiką kurdamas savo darbus ir bendradarbiaudamas su kitais projektais „įgarsinai” archajišką lietuvių dvasią, o dabar pakeitei geografiją ir nėrei dar giliau į praeitį, ėmęsis Antikos. Tariesi išeksploatavęs baltiškąją temą ar žadi ateityje vėl prie jos sugrįžti?
Donatas: Žinoma, grįšime – naujas, rudeniop numatomas išleisti darbas vėl bus skirtas kariniam folklorui, tik skambės su energijos kupinais ritmais. Bus dar daugiau gyvų instrumentų, tiek įraše, tiek koncertuose. DONIS nuolat palaikys „baltiškąją liniją”, interpretacijos variantų yra be galo daug, tad išeksploatuoti folklorą tas pats kaip išsemti jūrą – tai neįmanoma. Šuolis prie helenizmo – vienas iš mielų atsitiktinumų.
Kokia buvo „Alexandreia” priešistorė – kas inspiravo šio albumo idėją ir kaip ji buvo plėtojama?
Donatas: Muziką šiam albumui ruošiau nuo 2006 m. sausio. Maždaug vasarą procesas sustojo, nes vis dar neturėjau apčiuopiamos, galutinės idėjos, nežinojau, kaip viskas turėtų skambėti galutiniame variante.
Tik rudeniop kilo idėja pasiūlyti Alvydai Stepavičiūtei-Alwydai skambant mano muzikai paskaityti jos mėgstamo poeto Konstantino P. Kavafio poeziją. Norėjosi visus kūrinius jungiančio skambesio, ir pasirodė, jog Alvydos balsas ir yra tai, ko trūko. Po pirmojo mūsų pasirodymo renginyje „The machine started to flow into a vein” Vilniuje nebelaukėme papildomų inspiracijų ir visus įrašus užbaigėme per keletą mėnesių. Albumas dienos šviesą išvys nepriklausomos leidybinės kompanijos „Autarkeia” dėka.
Kiek žinau, rečitatyvus šiam albumui įrašiusi Alvyda – klasikinės filologijos specialistė, o Žana – jaunutė klaipėdietė vokalistė. Kaip likimas suvedė su šiomis atlikėjomis? Ar jos daug prisidėjo prie paties albumo koncepcijos kūrimo, ar labiau įgyvendino tavo pasiūlytas idėjas?
Donatas: Su Alvyda pažįstami ir bendraujame jau daugelį metų. Jos indėlis į albumo kūrybą neabejotinai didelis. Kadangi aš pats nemoku graikų kalbos, jai teko parinkti konkrečius eilėraščius, juos priderinti vieną prie kito, sugalvoti kūrinių pavadinimus, o tai ir formuoja bendrą albumo koncepciją. Daug ką aptarėme ir nusprendėme kartu.
Su Žana Spiričeva susipažinome neseniai. Mane žavi jos unikali dainavimo maniera, kuri labai tiko prie bendro albumo skambesio. Tai labai perspektyvi atlikėja, jei norės, ji pasieks tikrai daug.
Papasakokite apie graikų poetą K. P. Kavafį, kurio eilės panaudotos albume.
Donatas: Galėčiau tik atpasakoti, ką man išvertė, tačiau nenorėdamas klaidinti skaitytojų pagalbos prašau Alvydos!
Alvyda: K. P. Kavafis, gyvenęs 1863-1933 m., – vienas garsiausių ne antikinių graikų poetų, gimęs Egipto Aleksandrijoje. Oficialiai per visą gyvenimą jis yra paskelbęs tik 154 eilėraščius. Įdomiausia jo kūrybos dalis – istorinės tematikos eilės, kuriose poetas savitai apmąsto Antikos, helenizmo, Romos ir Bizantijos imperijos istoriją. Poetas rinkosi kritinius istorijos momentus, lemtingas situacijas, virsmo laikotarpius ir įvertino juos netradiciškai, neįprastu kampu, tragedijoje įžvelgdamas ironijos ar kilnumo, o žygdarbyje – nevilties bei tragizmo.
Į albumą įtraukti kūriniai pavadinti Graikijos miestų ir regionų vardais. Tai atspindi eilių pavadinimus ar yra jūsų išmonė? Kodėl albumą sudarėte būtent šitaip?
Alvyda: Visuose kūriniuose skambantys eilėraščiai suskirstyti teminiais blokais, kuriuos ir atspindi kūrinių pavadinimai. Aleksandrija, Sparta, Troja ir Jonijos žemė – tai geografiniai taškai, tapę skirtingais ir išskirtiniais graikiškosios kultūros simboliais.
K. P. Kavafis savo eilėse gvildena civilizacijos nuosmukio, Rytų ir Vakarų priešpriešos temas. Kiek šie klausimai aktualūs tau, Donatai, kiek artimi jie yra tavo pasaulėžiūrai?
Donatas: Labai filosofinis klausimas. Visais laikas konfrontavo ideologijos, religijos, Rytai ir Vakarai. Tai vyksta ir šiomis dienomis. Visi girdime, matome, kas pasaulyje dedasi: chaosas, karai, žeminamas žmoniškumas. Tai kelia begalinį liūdesį.
Tavo, kaip multiinstrumentalisto, rankai pavaldūs labai įvairūs muzikos instrumentai. Ar buvo tokių, kuriuos pažinai ir naudojai išskirtinai įrašydamas šį albumą?
Donatas: Kartais nevengiu save taip pavadinti, tačiau tai nėra „kieto muzikanto” poza, tuo noriu apibūdinti norą išmokti valdyti, nebūtinai tobulai, kuo daugiau instrumentų.
Šiame albume pirmąjį kartą groju su dūda – baltiškuoju dūdmaišiu – ir Kaukazo regiono pučiamuoju instrumentu duduku, kurį padovanojo geras draugas, parvežęs jį iš kelionės po Gruziją. Abu instrumentai ganėtinai įnoringi. Dūdą ir toliau naudosiu atliekant baltiškąjį repertuarą, o dudukas, kaip egzotiškas prieskonis, bus naudojamas retai, tik tam tikruose projektuose. Šiame albume jis dera dėl savo skambesio, ganėtinai artimo liaudiškoje graikų tradicijoje skambančiam klarnetui.
Įrašinėdamas šį albumą klausiausi daug autentiško Graikijos folkloro. Žinoma, nenaudojau konkrečių citatų, tačiau tam tikrų „folk” improvizacijos manierų interpretacijų perteikiau su birbyne.
Popmuzikos atlikėjai dievagojasi viską darantys vardan gerbėjų, o undergroundinių žanrų atstovai kur kas rečiau koketuoja su potencialiais klausytojais. Ar tau vertingas tavo muzikos mėgėjų palaikymas, kokį postūmį jis suteikia tavo kūrybai?
Donatas: Labai svarbu žinoti, kad turi ištikimų klausytojų. DONIS tokių turi ir aš dėl to džiaugiuosi. O koketuoti nėra prasmės, nes muzika pati ras tikruosius ir nuoširdžius klausytojus.