Keikimąsi gydo tabletės

Keikimasis – ir įprotis, ir liga.

Jeigu paauglys pradėjo keiktis, piešti nešvankius piešinius ar viską sieja su išmatomis, tai dar nereiškia, kad jis tapo neklusniu keikūnu. Šių reiškinių priežastis gali būti nervinis sutrikimas – tikas. Neišsigydę jaunystėje, keiksnojimo liga serga ir suaugusieji.

Pradžia – vaikystėje

Ligų klasifikacijoje tikai apibūdinami kaip nevalingi, staigūs, motoriniai judesiai ar garsai.

Vieniems jie pasireiškia trūkčiojimu, kaklo sukiojimu, plaukų pešiojimu, nagų kramtymu, o kiti tiesiog vartoja necenzūrinius žodžius.

Keiksmažodžių vartojimo liga vadinama koprolalija.

Tikai atsiranda dar vaikystėje (sulaukus šešerių – aštuonerių metų) arba po sunkios ligos, pervargimo, psichinės traumos arba jų atsiradimą gali lemti paveldimumas.

Brendimo metu liga paūmėja ir dažniausiai išlieka visą gyvenimą. Koprolalija ir kitais tikais dažniau linkę sirgti vyrai, bet pasitaiko ir moterų.

Kaip atskirti?

Psichologė R.Lukošienė perspėjo, kad nereikia maišyti paprasto keikimosi dėl kultūros stokos ir tikų. Atskirti galima labai paprastai.

„Paaugliai keikiasi dažniausiai prie draugų, o bendraudami su mokytojais keiksmažodžių nevartoja. Tai jau ne tikas, nes kalbą gali kontroliuoti priklausomai nuo aplinkybių”, – aiškino R.Lukošienė.

Taigi tikų raiška nuo valios visiškai nepriklauso.

Visi tikai paūmėja tada, kai žmogus patiria stresą, jaudinasi. Nenuostabu, kad susinervinusių žmonių kalboje kas antrą žodį girdime keiksmažodį.

Užsiimant įdomia veikla, skaitant knygą, mezgant, tikai susilpnėja, o miegant visai išnyksta. Tačiau, pasak R.Lukošienės, šio sutrikimo visiškai atsikratyti yra sunku.

Gydo vaistais

Tam, kad žmogus galėtų nors šiek tiek kontroliuoti savo necenzūrinių žodžių vartojimą, gydytojai skiria specialų gydymą.

R.Lukošienė patarė kreiptis į psichologą ar psichoterapeutą, kuris išsiaiškins tiko atsiradimo priežastis ir paskirs vaistų ar psichoterapinį gydymą.

Gydymą specialistai pritaikys ir kitai ligai – koprofraksijai. Tai nevalingas noras piešti, kartoti žodžius, susijusius su išmatomis.

Tačiau ir čia reikėtų atskirti, kur yra paaugliškas kvailiojimas, o kur nervinis sutrikimas. Jeigu paauglys piešia nešvankius vaizdus ir savo „menu” dalinasi su draugais, tai nėra joks tikas.

Paraštėse per neįdomią pamoką vingiuojami piešinukai geriau gali atspindėti tikrą vidinę būseną.