Privačių miškų saugomose teritorijose savininkai ir juos atstovaujanti Lietuvos miško savininkų asociacija (LMSA),-dr. Algio Gaižučio, asociacijos pirmininko teigimu, visiškai pritaria Aplinkos ministerijos iniciatyvai visuomenei svarbiose teritorijose išsaugoti gražiausius medynus bei sengires tiek privačiuose, tiek valstybiniuose miškuose.
Saugomų teritorijų departamentas prie Aplinkos ministerijos paskelbė planuojąs nuo 2007-jų metų pradėti privačių miškų saugomose teritorijose išpirkimą valstybės nuosavybėn. Tam, kaip teigė 2005-07-19 LTV laidoje „Panorama” šio departamento direktorė Rūta Baškytė, 2007-ais metais numatoma skirti 0.5 mln.Lt.
„Ne kartą esame valdžios institucijoms teikę siūlymus ūkininkavimo ir aplinkosaugos problemų saugomose teritorijose sprendimui, todėl džiugu, kad savininkų siųlymai pagaliau sulaukė atgarsio valdžios institucijose”, – aiškina p. Gaižutis.
„Daugeliui yra tikrai nesuprantama iki šiuol buvusi tvarka, kai valstybiniuose ir privačiuose miškuose saugomose teritorijose planine tvarka kertami virš 170-200 m. amžiaus pasiekę gražūs medynai. Juose augančių medžių mediena jau išretėjusi ir pramonės poreikiams mažai tinkama. Tačiau tokie medžiai dar gali žaliuoti daugelį metų ir džiuginti kiekvieno akis puošdami kraštovaizdį, būti prieglobsčiu ir užuovėja gyvūnams bei paukščiams”- stebisi LMSA vadovas.
Tuo pačiu metu draudžiami kirtimai jaunesniuose, bet jau pasiekusiuose ūkinę brandą miškuose saugomose teritorijose. LMSA konstatuoja, kad dėl ūkinės veiklos ribojimų (ir ne vien tik dėl kirtimo amžiaus padidinimo) specialios paskirties (II gr.) privačių miškų savininkai, ir visas šalies ūkis kasmet patiria milijoninius ekonominius nuostolius. Pavyzdžiui, nėra racionalios ūkininkavimo sistemos II grupės miškuose. Priklausantys šiai grupei pušynai turi būti auginami iki 170 metų (pagal paskutinius tarpinio naudojimo kirtimų taisyklių pataisymus), visam šimtmečiui t.y.nuo 70 metų iki 170 metų, juose uždrausti bet kokie einamieji kirtimai, leidžiant tik sanitarinius. Tuo būdu didžiuliai medienos kiekiai pasmerkiami supūdymui, o savininkai ir valstybė patiria milijoninius nuostolius. Daug teisingiau būtų II-os grupės miškuose visapusiškai įteisinti atrankinį ūkininkavimą iki gamtinės brandos ir tuo būdu suderinti ekologinius ir ekonominius interesus.
Miškas kertamas juk ne savitiksliai, o kad gauti pajamų. Suprantant miškų saugomose teritorijose ilgalaikę ekologinę reikšmę ir jų svarbą visuomenei, nederėtų ignoruoti atskiro savininko noro per savo sąlyginai trumpą gyvenimą turėti praktinės naudos iš jam priklausančio miško, juolab kad dažnas ne savo valia tapo būtent tokio miško savininku. Jei kitos miško suteikiamos vertybės visuomenei yra svarbesnės už medieną, tiesiog būtina jas įkainoti ir nustatyti atlyginimo už jas tvarką.
Atkreiptinas dėmesys, kad didžioji saugomų teritorijų dalis įsteigta 1991-1992 metais, jau prasidėjus nuosavybės teisių atstatymui. Saugomos teritorijos Lietuvoje užima 775 tūkst. ha, arba 11,9% visos šalies teritorijos. Tai 4 valstybiniai gamtiniai ir 2 kultūriniai rezervatai, 5 nacionaliniai parkai, 30 regioninių parkų, 258 valstybiniai ir 101 savivaldybių draustinis, 662saugomi kraštovaizdžio objektai. Tik Aukštaitijos nacionalinis parkas buvo įsteigtas anksčiau – 1974 m.
2004 m. sausio 1 d. miško žemės plotai, priklausantys I grupei (rezervatiniai miškai), sudarė 24,4 tūkst. ha (1,2%), II grupei (specialios paskirties) – 246,0 tūkst. ha (11,9%), III grupei (apsauginiai) – 332,5 tūkst. ha (16,1%), IV grupei (ūkiniai) – 1466,1 tūkst. ha (70,8%).
LMSA jau ne kartą yra raginusi Valstybę pradėti išpirkinėti iš savininkų miškus gamtosauginiu ar reakreaciniu požiūriu visuomenei svarbiose teritorijose už realią rinkos kainą arba suteikti mainais analogiškos vertės ūkinį mišką kitoje vietoje. Daugelis savininkų su tuo sutiktų, nes dabar jie savo miške saugomose teritorijose (o jų mūsų miškuose yra ~ 30 proc.viso ploto ir kasmet vis didėja) dažnai negali vykdyti beveik jokios ūkinės veiklos, trukdoma užsiimti ir kaimo turizmo paslaugų vystymu.
Užsienio šalių patirtis rodo, kad yra ir daugiau alternatyvų, gal net patrauklesnių valstybės požiūriu, kurių būtina sąlyga- realios kompensacijos savininkams už įvedamus ūkinės veiklos apribojimus tekinant visuomenės poreikius.
Su savininkais sudaromos teritorijų (žemės ar miško) apsaugos ir priežiūros režimą nustatančios sutartys ir tuo pagrindu Valstybė atlygina savininkams prarastas pajamas bei būtinas išlaidas.
Lietuvos miško savininkų asociacija