Tapytojo Jono Švažo (1925-1976) kūryba jau seniai tapo mūsų dailės klasika. Personalinė dailininko paroda „Forma ir jausmas” sostinės Stasio Juškaus galerijoje skiriama nelinksmam jubiliejui – 30-osioms menininko mirties metinėms.
Dailės žinovams Jono Švažo vardas ir kūryba gerai žinomi ir nereikalauja pristatymo. „Klaipėdos uosto” (1967), „Chemijos gamyklos” (1967), „Radarų” (1970), „Raudonų medžių” (1973), „Pilies gatvės” (1974), „Raudonų vamzdžių” (1975), „Mėlynų laivų” (1976), „Medžių kamienų” (1976) autorius savo drobėse įkūnijo ištisos praėjusio amžiaus 6-7 dešimtmečių tapybos reformatorių kartos idealus. Tartum kompensuodamas likimo šykščiai atseikėtus gyvenimo metus menininkas buvo ne tik produktyvus kūrėjas (parodos organizatoriai mini apie 600 tapybos darbų, daugiau kaip 300 pastelių ir apie 150 piešinių), bet ir aktyvus dailės gyvenimo organizatorius, dailės pedagogas: ėjo Dailininkų sąjungos Tapybos sekcijos biuro pirmininko pareigas, inicijavo populiariąsias Baltijos šalių trienales, dėstė tuometiniame Dailės institute.
Dailininko kūryba buvo eksponuojama daugelyje pasaulio šalių, jo darbus yra įsigiję muziejai, galerijos ir privatūs kolekcininkai. Šioje parodoje svarbiausia – šeimai priklausančios drobės, pastelės, eskizai. Net ir ši nedidelė tapytojo kūrinių dalis, sukurta per palyginti trumpą kūrybinį laikotarpį, leidžia pajusti esminius Švažo kūrybos bruožus.
Novatoriškumas
Tai viena esminių tapytojo savybių, iškėlusių dailininką į savo kartos kūrėjų avangardą. Paneigdamas 1950-ųjų dailės natūralizmą ir banalų siužetiškumą dailininkas atsigręžė į prieškario „arsininkų” spalvinį ekspresionizmą. Vaizdo apibendrinimo ir monumentalumo patirties jis sėmėsi iš Vakarų dailės krypčių. Jo kūryba jautriai atskleidė laikotarpį – industrializacijos didingumą ir grubumą gamtos fone, urbanistinį kubizmą ir jam kontrastuojančią senamiesčio poetiką. Neatsitiktinai tapytojo akiratyje – inžineriniai gamyklų, uosto įrengimai, naujų statybų vaizdai, „reabilituojantys” formos abstraktumą, spalvų ekspresiją, dekoratyvų monumentalumą. Šiuolaikiniam žiūrovui, išlepintam dailės apraiškų įvairovės, tokia kūryba atrodo įprasta, jos lakoniškumas neatrodo senamadiškas. Tačiau „raudonųjų gurguolių”, kolūkio steigiamųjų susirinkimų fone šie kūriniai atrodė įžūliai drąsūs ir pastūmėjo mūsų dailę ieškoti naujų formų.
Monumentalumas ir jausmingumas
Šie bruožai atrodo sunkiai suderinami. Tačiau kaip tik tokia jungtis atskleidžia meninę Švažo jėgą. Apibendrintos, išgrynintos, nieko atsitiktinio neturinčios formos, storas sausų dažų sluoksnis ir vitražiškos spalvos sukuria monumentalaus didingumo įspūdį. Nervingos medžių kamienų vertikalės, briaunuoti objektų siluetai ir aštriai skausmingi spalvų kontrastai išduoda žemaitiškai santūriai slepiamą emocinį krūvį. Tas jautrus balansavimas tarp priešybių tapytojo darbams suteikia įtampos. Net keliems dešimtmečiams prabėgus jauti kūrėjo įtaigą, sunkiai nusakomą racionalaus pasaulio pabaigos nuojautą.
Laikinumo nuojauta
Laikas suteikia parodai naujų įžvalgų. Šiandieninio žiūrovo akimis matai, kaip visa industrinė galybė, visa gelžbetoninė gigantomanija žlugo užleisdama vietą poindustrinės visuomenės idealams. Žmogus atsisakė keisti upių tėkmės kryptį, užtemdyti dangų ir vandenį fabrikų atliekomis, o žemę prievartauti efektyviais, bet pražūtingais pesticidais. Žmonija pasuko ne gamtos užkariavimo, o sugyvenimo keliu. Gamtos išteklius tausojančios technologijos, intelektas ir informatika – tai kokybiniai veiksniai, priešpriešinami industrinei, aplinką gniuždančiai kiekybei. Taigi ekspozicijoje matai pranašiškų, tuomet šlovintos industrijos laikinumo ženklų. Pramonės monstrų atvaizdai tampa tik dekoratyvumo butaforija, galimybe nevaržomai eksperimentuoti spalvomis ir formomis. Tai laikinos dekoracijos amžinai gyvos gamtos ir žmogiškų jausmų fone.
Forma ir jausmas
Parodos pavadinimas „Forma ir jausmas” atitinka ekspozicijos dvasią. Specifinėmis tapybos priemonėmis išreikšti jausmai atskleidžia giluminę dvasios būseną, išstumia paviršutinišką literatūrinį aprašymą. Švažo kūryba profesionaliai glausta, maksimaliai koncentruota. Jos jausmingumas pagrįstas, vyriškai santūrus. Kūrybinės savitvardos, programinės disciplinos varžtai laisvesni pastelės technika atliktuose darbuose. Jų eskiziškumas, technikos minkštumas lemia šiltesnį žvilgsnį, atsitiktinumams, detalėms atlaidesnį akiratį. Senamiesčio gatvelių, gamtos fragmentų spalviniai kontrastai niveliuojasi minkštuose pastelės štrichuose…
„Švažas kūrė ir mums paliko dvasinės kaitros ir šviesos švytėjimo meną”, – tapytojo kūrybos palikimą apibendrino ilgametė dailininko kūrybos tyrėja menotyrininkė Irena Kostkevičiūtė.