Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis šventų Kalėdų proga visoms šeimoms nuoširdžiausiai linki, kad jos būtų laimingos, kupinos tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu,
kad jose klestėtų tarpusavio meilė, kad iš jų sklistų džiaugsmas į kitų sielas.
– Ar tenka lankytis Panevėžyje? Kokia jūsų nuomonė apie mūsų miestą?
– Panevėžyje lankiausi ne kartą, dažnai buvau kviečiamas dabar jau emerito vyskupo Juozo Preikšo. Jis mane visuomet labai nuoširdžiai priimdavo. O šiais metais visa Lietuvos vyskupų konferencija, pakviesta dabartinio vyskupo Jono Kaunecko, posėdžiavo Panevėžyje. Teko aukoti šventas Mišias gražioje Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje.
Panevėžys man – brangus miestas. Juk čia studijavo abudu mano tėveliai. Tėvelis – Juozo Balčikonio gimnazijoje, o mama – Mokytojų seminarijoje. Beje, jie ir susipažino Panevėžyje. Tėveliams dar esant gyviems, kartą buvau juos nuvežęs į jų jaunystės miestą. Mama neatpažino Panevėžio – jis buvo per daug pasikeitęs.
– Gražiausi jūsų vaikystės prisiminimai. Įspūdingiausios Kalėdos.
– Visos Kalėdos man buvo nuostabiai gražios. Dar ir dabar nešiojuosi širdyje šiltus prisiminimus, kai Kalėdas šventėme šeimoje, ir dėkoju Dievui, kad man davė tokius nuostabius tėvelius. Jie mylėjo Lietuvą, jai paskyrė, atidavė visą savą diplomatinį ir visuomeninį darbą, savo jėgas, kad Tėvynė taptų laisva ir graži. Tačiau didžiausia vertybė jiems buvo šeima, vaikai. Jie mums įdiegė tvirtą tikėjimą, pagarbą ir meilę kiekvienam žmogui bei Tėvynei.
– Koks vis dėlto svarbiausias šventų Kalėdų akcentas, jų prasmė?
– Tik tikintis žmogus gali iki galo suprasti gerąją Kalėdų žinią: „Šiandien gimė Išganytojas”. Tik tikintysis Kūdikyje atpažįsta Viešpatį, kuris tapo vienu iš mūsų, idant Dievas nuolat būtų su mumis. Todėl Kalėdos yra džiaugsmo šventė.
– Dabar dovanos tarsi užgožia Kalėdų esmę. Bet jau neįsivaizduojame šių švenčių be dovanų. Kokios tos dovanos turėtų būti ir ar jos tikrai būtinos?
– Brangiausia dovana, Dievo dovana yra Kūdikėlis Jėzus. Pirmieji jį pasveikino piemenėliai ir įteikė kuklias dovanas. Karaliai irgi atnešė Kūdikiui dovanų: aukso, smilkalų ir miros. Taigi dovanos nuo labai seniai, nuo pačios pradžios susietos su šia diena. Kalėdos yra šeimos šventė, drauge ir vaikų šventė, todėl be dovanėlių neišsiversi.
Tačiau jūs taikliai pastebėjote, kad šiandien dovanos užgožia Kalėdų dvasią. Rinkodara gudriai išnaudoja kiekvieną šventę, siūlydama savo prekių: gražių ir reikalingų, o kartais – ir visai beprasmiškų bei nenaudingų. Reklama ima vilioti dar neprasidėjus adventui.
Nors dovanoti dovanėles – gražus paprotys, tačiau svarbiausia dovana yra džiaugsmas, pasidalijimas džiaugsmu su kitais. Šia proga noriu pacituoti popiežių Benediktą XVI: „Tikroji Kalėdų dovana yra džiaugsmas, o ne brangios dovanos, kurios atima laiką ir pinigus. Šį džiaugsmą mes galime perduoti labai paprastai: nusišypsodami, parodydami gražų gestą, pagelbėdami, atleisdami. Neškime šį džiaugsmą, ir dovanotas džiaugsmas sugrįš pas mus”.
– Įprasta vieni kitiems linkėti ramybės. Kas, Jūsų nuomone, dar labai svarbu žmonių tarpusavio santykiuose, bendraujant?
– Ramybės palinkėjimas yra labai gražus ir prasmingas aktas. O kas gi atneša ramybę, jei ne tarpusavio meilė? Kiekvienas žmogus, juo labiau vaikas, jaunuolis trokšta būti mylimi. Šeima yra pirmoji bendravimo ir meilės mokykla. Labai norėčiau matyti daugiau šeimų, kur prie Kūčių stalo susėda kelios kartos, seneliai, tėvai ir vaikai, drauge pasimeldžia, dalijasi kalėdaičiais ir tradiciniais valgiais.
– Ko palinkėtumėte panevėžiečiams šventų Kalėdų proga?
– Mano nuoširdžiausi linkėjimai pirmiausia visoms šeimoms, kad jos būtų laimingos, kupinos tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu, kad jose klestėtų tarpusavio meilė, kad iš jų sklistų džiaugsmas į kitų sielas.
Linkiu, kad Kalėdų šventės džiaugsmas aplankytų ir vienišus bei kenčiančius žmones, kad jautrios širdys surastų kelią į jų namus ir uždegtų vilties bei meilės šviesą. Kristaus gimimas teprimena mums visiems, kad Dievas yra su mumis, kad Jis mus myli ir trokšta, idant atvertume Jam savo širdies duris.