Finansų rinkos ekspertų sėkmingiausia per visą nepriklausomos Lietuvos istoriją vadinamą pensijų reformą stabdo socialdemokratiniai „saugikliai”
2007-ųjų sausio 1-ąją sukanka treji metai, kai buvo duotas startas pensijų reformai – 2004-aisiais dalį „Sodrai” mokamų įmokų pradėta periodiškai pervesti į privačius antros pakopos pensijų fondus. Lig šios dienos į reformos dalyvių sąskaitas pervesta daugiau nei 850 mln. litų.
Nuo kitų metų 30-yje minėtų fondų „nokstantys” pinigai būsimųjų pensininkų šypsenas turėtų praverti dar plačiau, nes iš bendro katilo atskiriama įmokų dalis ūgtelės iki 5,5 proc. Tačiau ekspertai sausio 1-osios kryžkelę svarbia laiko dėl kitos priežasties – nuo šios dienos visi gyventojai turės galimybę pakeisti pensijų kaupimo bendrovę, t.y. patikėti savo sąskaitą tvarkyti sėkmingiau dirbantiems investavimo meistrams ir taip priversti pinigus dirbti dar efektyviau.
Pasikalbėti apie reformos pirmųjų trejų metų rezultatus, išryškėjusias problemas, ateities prognozes „Kauno diena” sukvietė šio modelio kūrėjus ir kai kurių pensijas kaupiančių bendrovių atstovus.
Diskusijoje prie apskritojo stalo dalyvavo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sekretorė Audronė MORKŪNIENĖ, Draudimo priežiūros komisijos narė Irmina JUDICKAITĖ, Lietuvos laisvosios rinkos instituto viceprezidentė dr. Guoda STEPONAVIČIENĖ, „SEB VB investicijų valdymas” generalinis direktorius Jonas IRŽIKEVIČIUS, „Hansa investicijų valdymas” direktorius Aurimas MAŽDŽIERIUS, „Commercial Union Lietuva Gyvybės draudimas” Pardavimų rėmimo ir mokymo skyriaus vadovas Kęstutis MOTIEJŪNAS, „Finasta investicijų valdymas” direktorius Andrius BARŠTYS.
– Kokiomis aplinkybėmis buvo sukurta būtent tokia II pakopos pensijų reformos koncepcija? Ar šios reformos architektus tenkina pasiekti rezultatai?
A.Morkūnienė: Diskusijos apie būtinybę keisti „Sodros” sistemą ir naudoti papildomus finansinio saugumo senatvėje instrumentus prasidėjo maždaug 1995-aisiais. Tuo metu baigiamo rengti socialinio draudimo įstatymo autoriai svarstė galimybę dalį įmokų nukreipti kaupimui, tačiau nutarta, kad tai daryti bus galima savarankiškai, be valstybės įsikišimo.
Siūlymų sistemą patobulinti buvo ne vienas ir ne du. Aktyviai reiškėsi pramonininkai, siūlę kurti darbdavių fondus, savo viziją turėjo Lietuvos laisvosios rinkos institutas ir kai kurie kiti ekspertai, siūlę adaptuoti jiems žinomas ir Vakarų šalyse naudojamas pensijų kaupimo sistemas. 1999-aisiais buvo priimtas Pensijų fondų įstatymas, tačiau realiai veiklos niekas nepradėjo. Lietuva buvo gerokai paveikta Rusijos krizės, o „Sodros” skolos siekė, atrodo, pusę milijardo litų. Prognozės, kad po kelerių metų ši institucija turės perteklinį biudžetą, tuo metu atrodė neįtikimos.
Šiame kontekste sprendimas suteikti galimybę kiekvienam greta valstybinės pensijos kaupti papildomai neužsikraunant naujos finansinės naštos, laikytinas didele pergale. Juo labiau kad pirmaisiais metais reformai palaikyti reikėjo nemažų injekcijų iš stabilizavimo fondo.
Gerai ir tai, kad buvo atsisakyta privalomo dalyvavimo pensijų reformoje, įmokas į privačius pensijų fondus nukreipti iš tos pačios „Sodros” dalies, o ne įvedant papildomus mokesčius.
– Ar sudėtinga įstatymo priėmimo aplinka privertė daryti kokių nors kompromisų, kuriuos šios srities specialistai laikė neracionaliais ar ydingais?
A.Morkūnienė: Iš tiesų tuo metu valdančioji dauguma buvo gana trapi, tačiau rimtų klaidų tikrai pavyko išvengti. Reformos koncepciją rengusi darbo grupė itin detaliai išnagrinėjo visų galimų variantų stipriąsias bei silpnąsias vietas, ir beveik visas ekspertų rekomenduojamas nuostatas argumentuotai apgynėme diskusijose su politikais.
Vėliau netgi buvome kaltinami, kad reformą planavome pernelyg atsargiai – iš pradžių numatėme tik 5 proc. dalyvių, mažas pajamas, neįvertinome finansų rinkos žaidėjų aktyvumo ir t.t.
Kita vertus, išvengėme rimtesnių klaidų ir netgi tapome pavyzdžiu kai kurioms Vakarų šalims, kurios tobulino savo pensijų sistemas analizuodamos Lietuvos patirtį. Tai buvo malonus įvertinimas.
G.Steponavičienė: Mūsų institutas dalyvavo rengiant pensijų reformos projektą nuo pat pirmųjų darbo grupės susitikimų ir palaikė tas idėjas, kurios didesne ar mažesne apimtimi buvo įgyvendintos. Kardinaliai priešingų idėjų neturėjome, o konsoliduojančiu elementu tapo kai kurie akivaizdžių trūkumų turintys alternatyvūs pasiūlymai.
Bene vienintelė rimtesnė problema, kurios įkaitais dabar yra II pakopos pensijų fondai – pernelyg mažos įmokos. Ateityje tai gali nuvilti kai kuriuos žmones, nes papildomai sukaupta pensijos dalis bus labai kukli. Tai šiek tiek kompromituoja pačią reformos idėją, nes retas kuris žmogus suvokia jos mechanizmą ir pagrindinius principus. Papildomai sukaupta pensija nepakeičia „Sodros” pensijos ir neleidžia tikėtis, kad senatvėje iš tiesų galėsime jaustis saugūs finansiniu požiūriu. Kol kas pensijų reforma tik užkelta ant bėgių ir nukreipta teisinga linkme. Todėl jei apsiribosime tuo, kas yra pasiekta, ateityje neišvengsime tam tikrų grėsmių ir komplikacijų.
– Pirmaisiais reformos metais į asmeninę kiekvieno joje dalyvauti pasiryžusio žmogaus sąskaitą buvo pervedama 2,5 proc. „Sodros” mokesčio, o nuo 2007-ųjų įmoka bus jau 5,5 proc. Kokias proporcijas Jūs siūlytumėte ir kokios galimybės sulaukti politikų palaikymo?
A.Morkūnienė: Sprendimas keisti piniginių srautų dydžius tarp kaupimo ir tradicinės „Sodros” iš tiesų yra politinis. Nors šiuo metu socialinio draudimo sistemos biudžetas yra perteklinis, pasiūlymai mažinti įmokas į ją vadinami „nepriimtinais”, o privatiems fondams skiriama 5,5 proc. dalis – „optimalia”.
K.Motiejūnas: Reikia pripažinti, kad tokie vertinimai atitinka socialdemokratines nuostatas, todėl noras didinti išmokas dabartiniams pensininkams, o ne kaupti tolesnei ateičiai visiškai suprantamas. Tačiau reikėtų suvokti tai, kad šiandien paimdami didesnę dalį iš „Sodros”, mažiname būsimuosius jos įsipareigojimus. Kalbėdami apie tarifo didinimą siūlome ne atimti pinigus iš dabartinių pensininkų, bet įvertinti demografinės padėties prognozes ir pasinaudoti palankiomis galimybėmis išvengti rimtų problemų po 30-50 metų. Jei to nepadarysime dabar, ateityje „Sodra” turės kur kas daugiau rūpesčių nei šiandien daugiau lėšų skirdama fondams, sugebantiems tuos pinigus priversti sėkmingai „dirbti”.
– Ar galėtų pati „Sodra” investuoti surenkamų lėšų perteklių?
A.Morkūnienė: Tokios galimybės buvo svarstomos, tačiau ekspertai sutarė, kad „Sodra” turėtų užsiimti sau būdingomis funkcijomis, bet nepuoselėti iliuzijų tapti finansų rinkos dalyve. Jos misija – paskirstyti pinigus pagal įstatymais apibrėžtus principus. Ar verta kurti papildomą investicijų valdymo padalinį, asmeniškai aš labai abejoju. Juo labiau kad šiuo metu biudžeto perteklius nėra labai didelis, todėl tikėtinas uždarbis vargu ar pateisintų išlaidas, susijusias su tokios veiklos kaštais. Be to, Vyriausybės programoje užfiksuotos nuostatos nuolat didinti esamas išmokas.
G.Steponavičienė: Man sunkoka dabartinę valdžios politiką socialinių išmokų srityje vadinti racionalia, nes įsipareigojimai didinami vertinant tik šiandieninius ekonomikos augimo tempus, bet nemąstant apie demografines tendencijas.
– Reformos pradžioje buvo tikimasi, kad II pakopos pensijų sistemoje dalyvaus apie 10 proc. darbuotojų, tačiau šios prognozės buvo gerokai viršytos. Sumos, kurios pateko į fondų valdytojų rankas – taip pat. Kaip sėkmingai šie pinigai „dirba”?
A.Morkūnienė: Teise dalyvauti II pakopos pensijų fondų veikloje pasinaudojo 62,5 proc. visų darbuotojų. Per pirmuosius trejus metus į jų sąskaitas bus pervesta 851 mln. litų. Ši suma nuolat auga, nes didėja tiek dalyvaujančių fondų veikloje skaičius, tiek kaupimui nukreipiama „Sodros” įmokų dalis, tiek atlyginimai. Beje, „Sodros” biudžetas siekia 9 mlrd. litų, o 70 procentų šių pinigų skiriama pensijoms.
A.Maždžierius: Kalbant apie pinigus, patekusius į II pakopos pensijų fondus, reikėtų pripažinti, kad reformos pradžia sutapo su visiems investuotojams itin palankiu laikotarpiu. Akcijų rinkos augo ir visų fondų rezultatai tikrai neprasti, o jų valdytojų kvalifikacija nekelia abejonių.
J.Iržikevičius: Galėčiau tik paantrinti, kad finansų rinkos pastaruosius metus buvo išskirtinai dėkingos, todėl sustiprėjo pasitikėjimas pačia pensijų reforma ir padidino prisijungusių prie jos žmonių būrį. Visi jie per pirmuosius trejus metus jau išlošė. Apskritai galima sakyti, kad pensijų reforma yra bene pati sėkmingiausia iš kada nors vykdytų Vyriausybės. Sunku rasti kitą pavyzdį, kai tiek reformos strategai, tiek jos dalyviai būtų patenkinti tokia įvykių eiga.
Svarbu ir tai, kad reforma padidino žmonių finansinį išprusimą. Suvokiančiųjų, kad ne valdžia, o kiekvienas asmeniškai turėtų rūpintis savo pačių ateities gerove, gerokai padaugėjo. Domėjimasis tiek II, tiek III pakopos fondų veikla ir taupymo galimybėmis auga kaip ant mielių. Manau, kad tai galima vadinti tam tikru vartotojiškos sąmonės lūžiu.
A.Barštys: Mes taip pat norėtume pasidžiaugti, kad žmonės nėra tokie konservatyvūs, nors iš pradžių dėl to buvo baiminamasi. Pakankamai didelis procentas reformos dalyvių renkasi rizikingesnes, bet didesnę grąžą žadančias investavimo kryptis į akcijas. Kai mes įkūrėme tik į akcijas investuojantį fondą, tikėjomės, kad jis bus mažiausiai populiarus, tačiau apsirikome – jis tapo populiaresnis nei konservatyvieji fondai.
– Gal galėtumėte detalizuoti, kiek ir kur investavo pensijų fondų valdytojai? Ar tiesa, kad draudėjai, pasirinkę konservatyvias investavimo formas, šiuo metu savo sąskaitose turi mažiau lėšų, negu jų pervedė „Sodra”?
I.Judickaitė: Šių metų rugsėjo 30-osios duomenimis, Lietuvoje veikė 21-as II pakopos pensijų fondas, kuriuos valdė 7 valdymo įmonės, o pensijų kaupime dalyvavo 610 tūkst. žmonių. Dar 9 pensijų fondus valdė trys gyvybės draudimo įmonės, pasirašiusios sutartį su 170 tūkst. žmonių. Bendra valdymo įmonių fondų investicinių portfelių vertė tuo metu siekė 630 mln. litų. T.y. 18 mln. litų didesnė suma už tą, kurią fondams pervedė „Sodra”. Gyvybės draudimo bendrovėms buvo pervesta 113,6 mln. litų, o valdomo turto vertė yra šiek tiek mažesnė – 112,2 mln. litų.
Minusas yra tik vienoje – konservatyvaus investavimo – grafoje. Tokia situacija susidarė dėl kol kas mažesnio konservatyvaus investavimo fondų pajamingumo, kuris nepadengė iš pensijų fondų dalyvių atskaitytų mokesčių. Taigi iš tiesų yra žmonių, kurių sąskaitose yra mažiau pinigų, nei pervedė „Sodra”.
G.Steponavičienė: Reikėtų atkreipti dėmesį, kad konservatyvaus investavimo fondai nėra rinkos produktas – jų atsiradimą lėmė politikų keliama sąlyga apsidrausti nuo galimos rizikos. Guostis galima tik tuo, kad nebuvo numatyta reikalauti garantuotos grąžos.
A.Maždžierius: Kita vertus, niekas į pensiją neišeina prabėgus metams ar trejiems nuo jos kaupimo pradžios – vidutiniškai šis procesas trunka apie 30 metų. Daryti toli siekiančius apibendrinimus po pirmųjų metų nebūtų tikslu, nes atskaitymai nuo įmokų iš tiesų yra gana dideli.
– Ar draudimo priežiūros komisija tokią padėtį laiko normalia?
I.Judickaitė: Iš esmės negalėčiau nesutikti su fondų valdytojų pastabomis. Iki šiol situacija tikrai buvo labai palanki investicinei veiklai, kaip sakoma – palankiam vėjui pučiant net ir kalakutas skrenda. Visgi galima neabejoti, kad verslo aplinka keisis, ir investuotojams ateityje iš tiesų teks pademonstruoti savo profesionalumą.
Netgi konservatyvaus investavimo fondai nebūtų buvę nuostolingi, jei jų valdytojai sutiktų tenkintis kuklesniais administraciniais mokesčiais.
Dabar kai kurios įmonės nuo įmokos atskaito 7 ar net 9 proc. – konservatyvaus investavimo fondui tai tikrai pernelyg daug. Vadinasi, reikia uždirbti 10 proc. pelną, kad sąskaitoje liktų „pliusas”. Dirbant su mažiausiai rizikingais skolos vertybiniais popieriais tai praktiškai neįmanoma.
Reiktų sutikti ir su kai kurių finansų ekspertų vertinimais, kad Lietuvos žmonės investuoja pernelyg konservatyviai. Tarkim, vidutinis investuojančiųjų į Vyriausybės obligacijas amžius yra gana jaunas – 43 metai. Į akcijų fondus investuojančiųjų vidutinis amžius siekia 33 metus. Jauniems žmonėms rekomenduotume rinktis bent jau mažos akcijų dalies (iki 30 proc. į akcijas) ar vidutinės akcijų dalies (30-70 proc. į akcijas) fondus.
– Ar vyksta migracija tarp investavimo krypčių?
A.Maždžierius: Taip, tam tikras judėjimas vyksta, ir mes jį skatiname. Kaip ir kolegos steigiame didesnės akcijų dalies fondus, kuriuos pakankamai noriai renkasi naujai įsijungiantys dalyviai bei jaunesni žmonės, kuriems nebaisūs indeksų kursų svyravimai trumpu laikotarpiu.
K.Motiejūnas: Pirmaisiais metais iki 30 proc. dalyvių prioritetu rinkosi konservatyvaus investavimo fondus. Dabar tokių vienetai – mažiau 5 proc. Vadinasi, žmonės gilinasi į investavimo rezultatus, vertina riziką ir potencialią grąžą. Judėjimas rizikingesnių ir pelningesnių kaupimo instrumentų link akivaizdus.
– Nuo kitų metų pradžios žmonės galės keisti ne tik investavimo kryptis, bet ir fondų valdytojus. Kokio masto galėtų būti tokia „migracija”?
J.Iržikevičius: Prognozuoti tokius dalykus būtų labai drąsu, nes fondų veiklos rezultatai iš tiesų neprasti. Pirmiausia reikėtų atsakyti į klausimą, kokie argumentai galėtų skatinti masinius perbėgimus iš vieno valdytojo pas kitą. Vargu ar tokie procesai galėtų būti masiški. Nebent žmonės keistų banką ar draudimo bendrovę, kurių paslaugomis naudojasi.
Juo labiau kad Lietuvoje nebus tokių kurioziškų situacijų, kokios buvo Estijoje ar Latvijoje. Ten vieni fondų valdytojai konkurentų klientus viliojo žadėdami padovanoti antklodę, šalikėlį ar DVD grotuvą… Mūsų II pakopos pensijų fondų valdytojų veiklą reglamentuojantis įstatymas draudžia siūlyti kažkokią papildomą naudą. Tai leidžia daryti prielaidą, kad galvojant apie fondų valdytojų pakeitimą bus vadovaujamasi racionaliais argumentais.
A.Barštys: Kitų šalių praktika liudija, kad per metus iš vienų fondų valdytojų pas kitus juda apie 20 proc. rinkos dalyvių, tačiau, mano žiniomis, kai kurie klientai iš vienos kompanijos į kitą perviliojami siūlant tam tikrą naudą, nors pinigai siūlomi aklai.
I.Judickaitė: Draudimo priežiūros komisija neprognozuoja labai masinės „migracijos”. Mes, žinoma, negalime gyventojams patarti, kurį fondų valdytoją pasirinkti, nes tai būtų neetiška ir labai subjektyvu. Žmonės patys turėtų daugiau domėtis, analizuoti valdytojų pasiektus rezultatus ir rinktis kitą kompaniją, jeigu jiems atrodo, kad jų lėšos investuojamos neracionaliai.
Draudimo priežiūros komisija ir Vertybinių popierių komisija nusprendė parengti anketas su klausimais, kodėl II pakopos pensijų fondų dalyviai planuoja keisti fondus ar jų valdytojus. Tokiu būdu tikimės išsiaiškinti priežastis, kurių skatinami žmonės taip elgiasi. Beje, pensijas kaupiančios įmonės neturi galimybių įkalbėti klientą pasilikti, nes pagal įstatymus pirmiausia asmuo turi pasirašyti sutartį su nauju valdytoju ir tik vėliau apie tai informuoti iki tol buvusį pensijos kaupėją. Vadinasi, jeigu žmogus ryšis žengti tokį žingsnį, jis jau bus tvirtai apsisprendęs.
Šiuo metu atrodo, kad argumentų keisti fondo valdytoją, nebus labai daug. Visos įmonės dirba profesionaliai, veiklos rezultatai po pirmųjų trejų metų yra panašūs. Tačiau visiems aišku, kad dabartiniai rezultatai negarantuoja ateities rezultatų.
A.Morkūnienė: Kai kurių pensijos fondų dalyvių lūkesčiai vis dėlto gali būti nepateisinti. II pakopos pensijų fondai nėra visiškai laisvi finansiniai produktai, priderinti prie individualių klientų poreikių. Keisti fondų valdytoją bus galima, bet visiškai pasitraukti iš šios sistemos – ne. Pagal įstatymų pataisas nutraukti sutartį galima tik per trisdešimt dienų nuo jos pasirašymo. Vėliau kiek ilgai žmogus mokės įmokas „Sodrai”, tiek atitinkama įmokų dalis bus pervedama į privačius pensijų fondus. Visiškai savarankiškai gyventojai gali apsispręsti pasirinkdami III pakopos pensijų fondus.
– Tačiau nuo pensijų reformos starto pensijų kaupimo bendrovių jau yra mažiau nei prieš trejus metus. Paskutinis įvykis – „Finastos investicijų valdymas” prisijungė bendrovę „Medicinos banko investicijų valdymas”. Kiek gali būti sparti fondų valdytojų konsolidacija ateityje?
I.Judickaitė: Ir iki šiol konsolidacija vyko gana sparčiai. Fondų valdymo bendrovėms savo klientus perdavė trys gyvybės draudimo kompanijos, kurios mėgino platinti pensijų kaupimo produktus, tačiau pasirašė pernelyg mažai sutarčių. Iš šešių gyvybės draudimo kompanijų, pasiryžusių kaupti pensijas, dabar liko tik trys.
Manau, kad ateityje mažai klientų turinčios bendrovės trauksis iš šios rinkos, ir konsolidacija bus neišvengiama.
K.Motiejūnas: Akivaizdu, kad turint tūkstantį ar du tūkstančius klientų, bendrovės ilgalaikė veikla nėra perspektyvi. Džiugu, kad iki šiol pensijų fondų perėmimas vyko labai sklandžiai, apie įvykusius pokyčius informuojami gyventojai.
A.Barštys: Iki šių metų pabaigos tikimės užbaigti reorganizavimą ir įmonę „Medicinos banko investicijų valdymas” prijungti prie „Finastos investicijų valdymo”. „Medicinos banko investicijų valdymo” veikla bus nutraukta, o du jos valdytus II pakopos pensijų fondus bei visas teises ir pareigas perims „Finastos investicijų valdymas”. Klientai neturėtų pajusti jokių pokyčių – fondai, jų įkainiai liks tokie patys, tik bus kitas valdytojas. Vėliau svarstysime, ar nevertėtų kai kuriuos fondus sujungti.
– Ar nesulauksime pensijų kaupimo bendrovių bankrotų?
A.Morkūnienė: Nemanau, kad fondų valdymo bendrovės galėtų bankrutuoti. Jeigu tai ir įvyktų, dalyvių sukauptas turtas nenukentės. Gyventojų kaupiamos pensijos yra atskirtos nuo valdymo bendrovių turto.
K.Motiejūnas: Klientų turtas nėra ir niekada nebus naudojamas turto valdymo bendrovės skoloms padengti. Tokia tvarka yra numatyta įstatymuose.
– Kiek šiuo metu vidutiniškai gyventojai, dalyvaujantys II pakopos pensijų kaupimo fonduose, jau turi sukaupę lėšų savo sąskaitose būsimai pensijai?
A.Maždžierius: Priklausomai nuo atlyginimo dydžio, vienose sąskaitose yra daugiau pinigų, kitose – mažiau. Vidutinė suma nėra didelė, ji šiek tiek viršija 1000 litų.
I.Judickaitė: Didžiausia problema, kad dalis sąskaitų yra visiškai tuščios. Labai nemažai žmonių, pasirašę sutartis su pensijų kaupimo bendrovėmis, išvyko iš šalies. Taigi jie nemoka įmokų „Sodrai”, o kartu nekaupia ir papildomos pensijos.
A.Maždžierius: Pastaroji aplinkybė kelia nemažai abejonių, ar iš tiesų II pensijų kaupimo etape dalyvauja daugiau kaip 700 tūkst. žmonių. Manome, kad kiekviena fondų valdymo bendrovė turi nuo 5 iki 15 proc. vadinamųjų „orinių” klientų, kurie yra įtraukti į sąrašus, tačiau jų įmokų dalies „Sodra” neperveda.
A.Morkūnienė: Iš Lietuvos į užsienį ilgam išvykstantys asmenys apie tai turėtų informuoti migracijos tarnybas, nebent jie būtų darbdavių siunčiami dirbti į kitą šalį. Migracijos tarnybos turi žinių tik apie kelis šimtus išvykusių žmonių.
Tačiau net ir užsienin gyventi išvykę asmenys lieka pensijų fondų dalyviai, o iki tol sukauptos lėšos niekur nedings – jos bus toliau investuojamos ir kartu su užaugusiais procentais bus išmokėtos sulaukus pensijos. Žinoma, nereiktų pamiršti, kad nuo tos sumos bus nuskaičiuojami ir administravimo mokesčiai.
– Kokio dydžio išmokas jau yra gavę pensijos sulaukę asmenys, kaupę papildomą pensiją per pastaruosius metus?
A.Maždžierius: Išmokas yra gavę gana nedaug žmonių, iš kurių dauguma – pasiturintys, aukštas pareigas užėmę ir didelius atlyginimus gavę darbuotojai. Jie suprato, kad dėl to jų būsima valstybinė pensija nė kiek nenukentės, o į privačius fondus nukreiptos lėšos gali šiek tiek ūgtelėti. Didžiausia išmoka, regis, siekė apie 4 tūkst. litų.
– Kokią ateitį prognozuotumėte kol kas nedidelę patirtį turinčiai pensijų reformai?
I.Judickaitė: Jeigu visi procesai vyks tokia linkme kaip iki šiol, tai rezultatai turėtų būti labai neblogi, juolab kad nuo kitų metų nuo „Sodros” įmokų į privačius fondus jau bus nukreipta maksimali 5,5 proc. dalis. Galbūt tik konservatyviųjų fondų dalyviams reikėtų pergalvoti ir pasitarti su valdytojais, ar nevertėtų pasirinkti kitas investavimo kryptis.
G.Steponavičienė: Esamai sistemai, regis, nieko grėsmingo negali atsitikti. Kol kas neprognozuočiau itin didelių svyravimų. Tačiau rezultatai ateityje, žinoma, priklausys ir nuo padėties akcijų rinkoje, ir nuo bendros šalies ekonominės situacijos.
Esminis klausimas, kaip jau minėjau, yra politinis – ar bus didinama privatiems pensijų fondams nukreipiama „Sodros” įmokos dalis. Nuo to priklausys ir žmonių iniciatyvumas ir noras aktyviau dalyvauti kaupiant papildomą pensijos dalį.
Be to, valstybė turėtų modeliuoti ateities pensijų sistemą, apimančią ir bazinės pensijos dydį, ir pensinio amžiaus ribą. Nuo šių sprendimų taip pat priklausys II pakopos pensijų fondų rezultatai.
K.Motiejūnas: Pritarčiau nuomonei, kad pensijų reformos ateitis priklausys nuo to, kokio dydžio „Sodros” įmokos bus nukreipiamos į II pakopos pensijų fondus. Atsižvelgiant į ekonominę ir demografinę situaciją, dabar žengti tokį žingsnį būtų mažiausiai skausminga.
Beje, Lietuvoje numatytos įmokos – vienos mažiausių. Pavyzdžiui, Vengrijoje į privačius pensijų fondus nukreipiama 8 proc., Lenkijoje – 7,3 proc., Latvijoje ši suma per artimiausius metus turėtų pasiekti 10 proc. nuo valstybės surenkamų socialinių įmokų.
Suprantama, kad įmoką kilstelėjus vos procentu, finansinė išraiška jau yra milijoninė. Kiek daug šiandien bus pervedama į privačius pensijų fondus, tiek ateityje lengvės „Sodros” našta ir prisiimami įsipareigojimai pensininkams.
A.Morkūnienė: Įdėmiai stebėsiu nuo kitų metų sausio 1-osios prasidėsiančius procesus. Žmonių reakcija, kiek gyventojų nuspręs rinktis kitus fondų valdytojus, taps pirmaisiais reformos vertinimo signalais. Galbūt netrukus paaiškės, ką reikia taisyti, nes nė viena sistema neveikia be trūkumų. Gali būti, kad tų trūkumų mes dar nematome. Tačiau kuo anksčiau juos pamatysime, tuo bus geriau.
Manau, kad žmonės turėtų atkreipti dėmesį į bendrovių nustatytus administravimo mokesčius ir į grąžas. Prieš kurį laiką buvo kilusi diskusija, ar nereiktų įstatymuose numatyti aukštutines administravimo mokesčių ribas, tačiau nutarta palaukti žmonių reakcijos. Mano nuomone, konkurencija turėtų iki galo sureguliuoti šią rinką.
A.Maždžierius: Pensijų kaupimas yra ilgalaikis procesas. Norintieji sukaupti didesnes sumas turėtų daugiau rizikuoti ir investuoti į akcijas. Šiandien pensijų reformos dalyviai dar yra pernelyg konservatyvūs. Manyčiau, kad ateityje vis daugiau žmonių rinksis rizikingesnius, bet didesnį pelną galinčius užauginti akcijų fondus.
Tenka pripažinti, kad šiandien žmonės pernelyg mažai žino apie tai, kur ir kaip investuojama jų būsima pensija. Apie tai domisi nedaug gyventojų. Kai kurie net nežino, kokią valdymo bendrovę yra pasirinkę.
A.Barštys: Šiandien dauguma sutinka, kad pensijų sistema yra gana gerai suderinta, ypač atsižvelgiant į tą faktą, gyventojų sukauptos lėšos yra apsaugotos ir, kas ne mažiau svarbu, galės būti paveldimos. Mes tikimės, kad politikai nebus tokie konservatyvūs ir peržiūrės maksimalų „Sodros” pervedamos įmokos dydį. Galbūt ateityje ir visuomenė daugiau domėsis, kaip kaupiama jų būsima pensija.