Filmuose vaidinančius šunis išgarsino jų taikumas ir nuovokumas.
Besiruošiantieji įsigyti šunį trokšta turėti tokį pat protingą gyvūną, kaip komisaras Reksas, nuovokioji Lesė ar nepataisomas išdaigininkas Betovenas. Kodėl filmų kūrėjai pasirinko būtent šių veislių šunis? Todėl, kad jų būdo bruožai tikrai išskirtiniai.
Aviganis Reksas
Detektyvinio filmo kūrėjai ne veltui Rekso vaidmeniui pasirinko vokiečių aviganį. Tai bene labiausiai pasaulyje paplitę tarnybiniai šunys.
Šunų žinovai juos apibūdina kaip dėmesingus, paklusnius, budrius, ištikimus, ryžtingus, drąsius, atkaklius gyvūnus.
Nemažai šunų augintojų laikosi nuomonės, kad tarnybinis šuo turi būti agresyvus ir ūmus, tačiau tokie šunys dažnai būna neprotingi ir net nenuspėjami. Vokiečių aviganiai šiai kategorijai nepriklauso. Namie jie judrūs, linksmai nusiteikę, o gatvėje – pasiruošę ginti savo šeimininką, bet ne pulti pirmi.
„Reksai” pėdsekiais, narkotikų ieškotojais, nusikaltėlių tramdytojais dirba ne tik filmuose. Jų drąsa pasikliauja policininkai, karininkai, muitininkai.
Kolis Lesė
Šios veislės šuo jau ir be apibūdinimų įsivaizduojamas kaip nepakeičiamas vaikų draugas ir padėjėjas. Ne paslaptis, kad kolį, škotų aviganį, išgarsino filmas „Lesė”.
Pati svarbiausia šio šuns savybė yra nuovokumas. Prieš daugelį metų koliai kalnuose ganė avis, ir niekas kitas taip greitai nesugebėdavo surasti pasiklydusios avelės ar žmogaus.
Dabar šie nuovokieji šunys kitaip tarnauja žmonėms: padeda akliesiems, gelbėtojams, policininkams. Lenktynėse jie taip pat neatbėga paskutiniai, o parodose sugeba išlikti taurūs ir elegantiški.
Namuose laikant kolį, vargo gali būti nebent dėl ilgų plaukų. Kilimai traukte traukia ilgus plaukus, be to, juos kasdien reikia šukuoti.
„Lesės” išgyvena gana ilgai – iki penkiolikos metų. O pats ilgaamžiškiausias kolis sulaukė net 29 metų.
Senbernaras Betovenas
Apie didžiulį sunkiasvorį senbernarą sukurtas ne tik filmas, bet ir animacinis filmukas, komiksų knygelės. Visiems jis asocijuojasi su draugišku, šeimynišku tvarkos darkytoju.
Istorijoje pasakojama, kad vienuolis Bernardas pastatė prieglaudą pakeleiviams, iš kurios vėliau išaugo vienuolynas, pavadintas San Bernaro vardu. Jį saugojo protingi, stiprūs šunys senbernarai, kurie taip pat ieškodavo kalnuose dingusių žmonių, padėdavo jiems pasiekti kaimus.
Vėliau žmonės pradėjo senbernarus kryžminti ir dabar mes turime nebe tuos šunis, kurie gelbėdavo paklydėlius. Dėl per didelio svorio ir lėtumo jie dabar ir nebegalėtų dirbti kalnuose.
Vis dėlto apie senbernarus daugelyje šalių sklando įvairios legendos. Paryžiuje jiems net paminklas yra pastatytas.
Senbernarai galėtų rungtis varžybose dėl svorio. Jie sveria tikrai ne vieną dešimtį kilogramų, o daugiausiai svėręs senbernaras pasiekė 410 kilogramų ribą.