Sakoma, jog vaikų, gimusių didžiųjų švenčių metu, laukia nepaprastas likimas. Ar kas nors tyrinėjo tokio teiginio teisingumą pasauliniu mastu? Tačiau atskirų faktų, patvirtinančių tokią tiesą, yra labai daug. Vienas iš jų – gimusios per Kalėdas italų operos dainininkės Natalinos Kavaljeri, tapusios pasauliniu moters grožio etalonu, gyvenimas.
Vardą padiktavo diena
1874 metų Kalėdų vakaras italų Kavaljerių šeimai, gyvenusiai netoli Romos, Viterbo mieste, buvo ypatingas. Tą naktį gimė labai gražus kūdikis – smulkutė mergytė, kuriai jau pati gimimo data padiktavo vardą Natalina. Mat italų kalba tai reiškia Kalėdos!
Kuo didesnė augo Natalina, tuo ji darėsi patrauklesnė. Be grožio, Dievas dar jai davė labai gerą širdelę, muzikinius gabumus ir nepaprastą norą dainuoti. Ir skambėjo mažosios Natalinos „sidabrinis varpelis” nuo ryto lig vakaro, išvingiuodamas įvairiausias melodijas, kurios kėlė aplinkinių pasigėrėjimą.
Žingsnelis į muzikos pasaulį
Vienas pirmųjų Natalinos talento vertintojų buvo kaimynystėje gyvenęs muzikos mokytojas. Jis ir pasiūlė mergaitei pradėti rimtai užsiiminėti dainavimu. Natalinai tai buvo didžiulė laimė, nes tai buvo pirmas žingsnelis link jos svajonės, kuri, beje, užgimusi ankstyvoje vaikystėje, taip ir nesikeitė: ji tapsianti garsia dainininke!
Jau pirmosios pamokos muzikos mokytoją įtikino, kad mergaitė turi ne tik puikų balselį, bet ir absoliučią klausą. Ji lengvai ir tiksliai įsimindavo naujas melodijas, kai kiti vaikai paprastai sugebėdavo tik „daugma”. Ir mokytojas parekomendavo savo pažįstamam mažo restoranėlio savininkui priimti mergaitę pas jį dainuoti, tikindamas, jog tai padės pritraukti daugiau svečių. Žinoma, pedagogas turėjo galvoje ir tai, kad Natalinai ten būtų puiki pirmoji praktika.
Toks pasiūlymas Natalinai buvo antras didelis džiaugsmas. Vaikiškas protelis taip ir suvokė: jei jos dainavimo klausysis publika, vadinasi – ji bus dainininkė!
Keturiolikmetė Natalina Kavaljeri nuo tada kiekvieną vakarą įžengdavo į triukšmingą salę ir tirpdavo iš džiaugsmo matydama, kaip, vos jai pasirodžius, publika nuščiūva. Patenkintas buvo ir restoranėlio savininkas, nes vakarais pas jį svečių sparčiai daugėjo. O tai reiškė didėjantį pelną.
Tačiau verslininkui čia iškilo kita bėda: kuo daugiau rinkdavosi pas jį svečių, tuo plačiau po miestą sklido ir žinia apie talentingą paauglę dainininkę. Atkakliai ją pradėjo vilioti kiti verslininkai – didžiųjų restoranų savininkai, siūlantys Natalinai didelius honorarus. Regint jaunosios dainininkės sėkmę, nesunku buvo suvokti, kad ją lemia ne vien malonus dainavimas, bet ir mergaitės grožis bei jaunas amžius.
Debiutas Madride
Suprantama, jog Natalina savo populiarumu pasinaudojo. Tačiau uždirbtus pinigus nepuolė vaikiškai švaistyti. Ji pradėjo rimtai mokytis vokalo, lankė šokių pamokas. Natalina visai rimtai pareiškė sieksianti tapti operos dainininke.
Natalina Kavaljeri netrukus atsidūrė Neapolyje. Dainavo kavinėse, tačiau kartu rūpinosi tobulėti. Vėl atsirado pedagoginė pagalba. Tai buvo dainavimo mokytoja Mariana Mazi (matyt, visais laikais būta pedagogų, kurie negalėjo likti abejingi akivaizdiems talentams). Ji labai nuoširdžiai dirbo su jauna dainininke, vedė ją profesionalumo keliu. Jos pastangų dėka Natalina jau galėjo pasirodyti ir operos scenoje.
Natalina Kavaljeri išvyko į Ispaniją. Madrido operos scenoje įvyko jau profesionalios dainininkės debiutas.
Solistė Lina Kavaljeri
Po Madrido sekė kitos Europos sostinės. Ir visur – audringi aplodismentai, pripažinimas, ankstyva šlovė! Lyg norėdama pabrėžti savo prielankumą ir artimumą jaunai dainininkei, Europos visuomenė pradėjo trumpinti jos vardą: ji garsėjo kaip Lina Kavaljeri.
Rusų poetė Anastasija Cvetajeva savo memuaruose rašė:
„… Muzika! Smičiai, stygos, fejeriškas orkestro vaizdas. Staiga… kažkas vyksta salės gale! Visi stengiasi valdyti jaudulį. Bet negi jį suvaldysi?! Šnabždesiai… ir visų akys nukrypsta į duris. Visi atsistoja. Brangus vardas vienų lūpose – italams ir svetimšaliams. Vardas, priklausantis nė su kuo nesulyginamam Grožiui! Ji pasaulyje tokia – Pirmoji!” „La signora Lina Cavalieri!”… Ji įėjo į salę apsupta svitos.
Aš atsimenu lyg talentingo skulptoriaus ištekintą, didingą, gražų tos moters, žymios aktorės, profilį. Tai lyg perlas! Tamsiaplaukė, tamsiaakė, su ištiesta ranka – lyg atgijusi statula – tekanti nėrinių puta!”.
Išties Kavaljeri grožis buvo toks kerintis, kad jos fone nublankdavo visos kitos moterys. Tai jautė bei suprato ir ji pati.
„Aš jaučiausi esanti gražesnė už kitas moteris, žavinga kerėtoja, neprieinama sirena. Pokyliuose aš buvau karalienė, aš buvau ta, kurią ryja godūs žvilgsniai… ” – prisipažino gražioji dainininkė.
1890 metais Natalina Kavaljeri apsilankė Rusijoje. Ir Peterburge, ir Maskvoje žiūrovai tiesiog ėjo iš proto. Neliko abejingos ir visuomenės įžymybės. „Tai stebuklinga gėlelė, pavasarį pražydusi orchidėja, kuria negalima nesižavėti… Visiems aišku, jog Kavaljeri – nuostabiai graži. Tačiau jos talente tas grožis – tik nežymus štrichas!..” – sakė Leonidas Sobinovas.
Moteris – grožio etalonas
Tas didžiulis Natalinos Kavaljeri populiarumas ir kitose šalyse daug kam nešė pelną. Milijoniniais tiražais buvo spausdinami atvirukai su jos portretu. Aukštos, didžiaakės, ilgomis blakstienomis brunetės įvaizdis tapo epochos grožio simboliu.
O juk gyveno tuo metu ir kitos pasaulio gražuolės – prancūzė Kleo de Merod, ispanė šokėja Gvereno, Linos bendrapavardė Marija Kavaljeri, dainininkė Otero. Tačiau nė viena nebuvo tokia populiari kaip Lina Kavaljeri. Įdomu tai, kad ši moteris, nors ir žinodama savo kerintį žavumą, tuo nepiktnaudžiavo. Yra žinoma, kad ji net fotografams kėlė griežtas sąlygas: fotografuoti ją buvo leidžiama be jokių apnuoginimų. Pasak jos – tai todėl, kad ji nebūtų sukompromituota jos būsimo išrinktojo akyse, kuris… būtinai pasirodys jos gyvenime!
Ir jis pasirodė… nešinas kančia!
Ir tikrai, tas svajonių išrinktasis pasirodė! Tai buvo rusų kunigaikštis, milijonų paveldėtojas Aleksandras Bariatinskis. Beprotiška meilė užvaldė juos abu, ir greitai įvyko slaptos vedybos. Bariatinskio šeima buvo ištikta šoko ir puolė visokiais būdais kunigaikštį atskirti nuo dainininkės!
Lina dėl savo vyro ėjo iš proto. Ji net ruošėsi palikti sceną ir pašvęsti gyvenimą vien jam. Deja, jų santuoka greitai buvo nutraukta. Bariatinskių šeimos prašomas, ją įsakė anuliuoti pats caras.
Lina grįžo į Italiją ir tęsė savo darbą, nors širdis plyšo iš meilės ir skausmo. Tačiau verkiančios jos niekas nematė. Prie jos pasakiško grožio prisidėjusi dar ir dvasios kančia gerokai praturtino jos vaidybą: dainuojamos arijos pasipildė naujomis spalvomis. Tai aiškiai jautė žiūrovai ir tiesiog raudojo jos klausydami.
Kavaljeri užkariaudavo vis naujus teatrus, dainavo su pačiais žymiausiais to meto dainininkais – Karuzu, Šaliapinu, Sobinovu.
Buvo spėjama, kad tarp Natalinos ir Aleksandro ugningos meilės ryšiai taip ir nenutrūko. Tik po Bariatinskio mirties (1910 metais) pasaulio gražuolė sutiko tekėti už Amerikos milijonieriaus Roberto Čendlerio, seniai pasiruošusio ją apipilti pinigais ir brangenybėmis.
Po vestuvių Natalina Kavaljeri greitai paliko sceną, parašė savo memuarus („Natalinos Kavaljeri pamokymai”), kurie tapo bestseleriu, ypač moterims, nes juose Lina rašė ir apie savo paslaptis – kaip išlaikyti jaunatvę ir grožį.
Kai N.Kavaljeri paliko sceną, apie jos gyvenimą plačioji pasaulio visuomenė mažai ką žinojo, nes ji į savo privačių dienų tėkmę „uždarė duris” visiems smalsuoliams ir gerbėjams.
Bet po Roberto Čendlerio mirties visuomenės susidomėjimas N. Kavaljeri gyvenimu vėl suaktyvėjo. Ji liko labai turtinga našle, ją vėl supo didžiulis dėmesys. Gražuolė Natalina dar tekėjo ir skyrėsi bent kelis kartus… Nežinia, gal ji vis ieškojo tos prarastos ugningos meilės, kuri jaunystėje ją siejo su Aleksandru Bariatinskiu.
Natalina Kavaljeri žuvo II pasaulinio karo metu, kai 1944 metais buvo subombarduota jos vila prie Florencijos. Tačiau ir dabar, įžengus į XXI amžių, šios moters išlikę atvirukai dauginami, nes jos nepaprasto grožio niekas iki šiol nepakartojo ir nepralenkė: ji tebeliko moters grožio pasauliniu etalonu.