Rinkdamiesi vaistus ligoniai dažnai tampa gydytojų, gamintojų ir vaistininkų neetiškų susitarimų įkaitais
„Jei vaistinė netoli poliklinikos, vaistininkas iš karto gali pasakyti, kurios firmos atstovas tą dieną joje dirbančius gydytojus aplankė”, – sako Lietuvos vaistininkų sąjungos pirmininkas Gintautas Pranckevičius.
Tą patį galima pasakyti ir apie kai kuriuos vaistinių darbuotojus, kurie ima primygtinai siūlyti vieno kurio nors gamintojo preparatus.
Šitaip ligonis dažnai tampa gydytojų ir vaistininkų interesų konflikto auka, korupcinių ir neetiškų susitarimų įkaitu.
Įtarimus keliantys žaidimai
„Sergančiai dukrai gydytoja paskyrė antibiotikų. Nuėjau į artimiausią vaistinę, o vaistininkė man atkišo tris skirtingas pakuotes ir sako: rinkitės. Pagal ką? Dėžutės spalvą? Dydį?” – piktinosi „Kauno dienos” skaitytoja Audronė Petravičienė.
Paklausta, kuo šie vaistai vienas nuo kito skiriasi, išgirdo atsakymą, kad prie vienų teks primokėti keturis litus, o prie kitų – net 17. Vaistininkė paaiškino, kad veikia jie vienodai. Ir pridūrė, kad, žinoma, ji pirktų brangesnius, nes yra geresnės kokybės. „Vaistinė net 30 proc. nuolaidą jiems padarys, reikės primokėti ne 17, o tik 12 litų”, – tikino.
Ligonės mama pagalvojo, kad vaikui gal tikrai reikia geresnės kokybės vaistų, o jei dar priemoka sumažės, tai ir skirtumas ne toks didelis. „Vis dėlto išėjusi iš vaistinės vis galvojau, ar gerai padariau. Ne tų kelių litų pagailo, bet kilo minčių, kad vaistininkai su gamintojais žaidžia kažkokius žaidimus ir kažin ar ligonis iš to ką nors laimi”, – dalijosi mintimis pašnekovė.
Kaunietė Ingrida Sagaitienė šį rudenį susirengė į šiltus kraštus pailsėti. Į rankas pakliuvo leidinukas apie kelioninę vaistinėlę. Apsidžiaugė jame radusi ne tik patarimų, bet ir konkrečius medikamentų pavadinimus: nereikės gaišti vaistinėje svarstant, kurį iš kelių panašių pasirinkti.
„Tačiau vaistininkė įspėjo, kad antiseptinis tepalas, kurio paprašiau, kainuoja net 20 litų. Ji pasiūlė pirkti lietuvišką, tokio pat veikimo, beveik tokios pačios sudėties, vos už 4 litus. Ir jis buvo veiksmingas, vaikams apsibrozdinus žaizdos greitai užsitraukė”, – pasakojo Ingrida apie sutaupytus sąžiningos vaistinės darbuotojos dėka litus.
Nesugeba teisingai pasirinkti
Pagal šiuo metu galiojančią tvarką gydytojas recepte vaistams nurodo bendrinį jų pavadinimą. Atėjęs į vaistinę ligonis turi iš keleto skirtingų gamintojų preparatų išsirinkti vieną. Kurį, jei recepte – tik neįskaitomas lotyniškas žodis, o įmantrūs nelietuviški užrašai ant dėžučių paprastam žmogui nieko nesako?
Lietuvos pacientų organizacijų atstovų tarybos pirmininkė Vida Augustinienė įžvelgia nemažai problemų, susijusių su vaistų įsigijimu esant dabartinei sistemai: „Gerai, jei žmogus serga seniai, gerai žino savo ligą, yra išbandęs vaistus, kurie jam geriausiai tinka. Pavyzdžiui, insulinų yra įvairių rūšių, vieniems ligoniams efektyvesni vieni, kitiems – kiti, todėl jei vaistinėje įsiūlys kitą, įtikins, kad lygiai taip pat veikia, pinigai bus veltui išmesti. Būna, kad žmonės įsigyja juostelių cukraus kiekiui kraujyje nustatyti, netinkančių turimam aparatui”.
V.Augustinienės nuomone, žmonėms labai trūksta objektyvios informacijos, kuri neproteguotų nei vieno, nei kito vaisto, o atspindėtų realias jo indikacijas.
Ypač daug problemų dėl to kyla pasirenkant maisto papildus, kitus nereceptinius preparatus, skirtus ligų profilaktikai. Prisiklausę juos liaupsinančių reklamų žmonės puola į vaistinę pirkti, nė neišsiaiškinę, ar tikrai jiems jie reikalingi.
„Vaistininkams svarbu, kad žmonės perka, pinigus moka, o juk galėtų patarti. Ligoniai mums skundžiasi, kad pinigus vaistams išleido, o jie nieko nepadėjo”, – sako pacientų atstovė.
Jos teigimu, dažnai įtikėję stebuklingais pažadais ligoniai daro spaudimą gydytojams, reikalaudami „tų naujų” vaistų, visiškai nesigilindami, ar jie tikrai geresni už iki tol naudotus, ar tikrai tiks. Dėl to tarp gydytojų ir pacientų kyla nemažai konfliktų. Tai lemia situacija, kad, išskyrus reklamą, nėra jokio kito objektyvaus informacijos šaltinio apie vaistus, medicininės paskirties produktus, maisto papildus.
Daug klaidinančios informacijos
Lietuvos gydytojų sąjungos prezidentas Liutauras Labanauskas įsitikinęs, kad skiriant ligoniui vaistus tarp jo, gydytojo ir vaistininko dar yra daug nesusikalbėjimo, o klaidinančios informacijos daugiau, nei teisingos. Ypač daug neaiškumų kyla dėl nereceptinių preparatų įsigijimo ir vartojimo.
„Žmones klaidina reklamose naudojama pastaba, kad dėl vaistų vartojimo ir šalutinio poveikio reikėtų pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Aišku, kad tik gydytojas gali geriausiai patarti dėl konkretaus vaisto pasirinkimo, nes jis žino, kokia liga serga jo pacientas, kokios jo sveikatos problemos, silpnos vietos. Vaistininkas gali pateikti tik bendrą informaciją”, – tikina L.Labanauskas.
Jam labiausiai nerimą kelia plintanti savigyda. Statistiniai duomenys rodo, kad net 1,1 mln. Lietuvos gyventojų gydosi ne gydytojo paskirtais, o pačių įsigytais vaistais.
„Blogai pasijutę ligoniai skuba ne į polikliniką, o iš karto į vaistinę, prisiperka vaistų savo nuožiūra ar prisiklausę reklamų, o paskui, jei kas nors nutinka, atsiranda komplikacijų, apie tai tyli ir kaltina dėl netinkamo gydymo gydytoją”, – piktinasi L.Labanauskas.
Pasak Lietuvos vaistininkų sąjungos pirmininko Gintauto Pranckevičiaus, savigydos išvengti nepavyks, tačiau reikia siekti, kad ji būtų nukreipta teisinga linkme. Tai įmanoma tik bendromis ligonių, gydytojų ir vaistininkų pastangomis.
Negali prarasti budrumo
„Pacientų saugumui pavojų kelia nuostata, įteisinta naujame Farmacijos įstatyme, pagal kurią farmakotechnikas prilyginamas vaistininkui, jam leidžiama dirbti savarankiškai. Tai tas pats, jei slaugytojai, kuri ilgai dirbo operacinėje, leistume operuoti ligonį”, – akcentuoja Lietuvos vaistininkų sąjungos vadovas.
Jo teigimu, yra kelios pacientų grupės: vieni ateina į vaistinę ieškodami nuolaidų, ir jos lemia vaisto pasirinkimą, kiti ateina pasikonsultuoti.
„Sulaukiame ir tų, kurie prieš tai apsipirko savitarnos vaistinėse. Ten eilės, svarbu kuo daugiau parduoti, niekas neturi laiko ligoniui paaiškinti, tad patarimo jie ateina į mažą vaistinę. Pasitaiko ir pavojingų atvejų, kai nuo peršalimo įsigyjama trijų skirtingų pavadinimų vaistų. Ligonis klausia, kuriuos po kurių gerti. Pasižiūri, ogi visų sudėtyje – paracetamolis. Jei visus vartos, perdozuos, apsinuodys, gali sutrikti kepenų veikla”, – piktinasi G.Pranckevičius.
„Nėra blogai, kad ligonis gali rinktis brangesnį naujos kartos vaistą, kuris galbūt yra efektyvesnis, švaresnis, ar pigesnį, kuris veikia panašiai. Tačiau vaistininkas jam turi išaiškinti apie tuos vaistus viską: kaip veikia, kaip vartojami, koks saugumas, kokie šalutiniai poveikiai, išklausinėti pirkėjo apie ligą, ligonio amžių, svorį”, – aiškina farmacininkas.
Neatsilaiko spaudimui
„Padėtis pablogėjo, kai vaistinių savininkais leista būti ne farmacininkams. Jei vaistinės steigėju tampa verslininkas, administracijai vadovauja taip pat ne specialistas, jiems labiausiai rūpi kuo daugiau uždirbti. Farmacininką jie spaudžia siūlyti vieną ar kitą vaistą, vitaminą ar papildą, nes tai naudinga finansiškai. Kai kur net nustatoma, kad per savaitę turi parduoti ne mažiau kaip 10 vieno ar kito preparato pakuočių”, – kalba G.Pranckevičius.
Vaistininkas atsiduria tarsi tarp dviejų ugnių: profesija įpareigoja būti sąžiningam, o darbdavys verčia pažeisti etiką. „Sąžiningas vaistininkas turėtų perspėti žmogų ir tuomet, jei mato, kad šis be reikalo perka kokį nors nereceptinį vaistą ar papildą vien dėl to, kad išgirdo jį reklamuojant, o ne pajutęs negalavimus”, – svarsto pašnekovas. Deja, nemaža dalis vaistinių darbuotojų į tai numoja ranka.