Iškiliam futbolininkui ir žinomam treneriui Stanislovui Rameliui gruodžio 26 dieną sukanka 70 metų. Pateikiame S.Ramelio duoto interviu fragmentus iš baigiamos rengti spaudai futbolo statistiko ir istoriko Gedimino Kalinausko knygos „Ąžuolo šaknys” apie Utenos futbolą.
Su S.Rameliu esame pažįstami daugiau kaip 30 metų. Tačiau išsikalbėti iki smulkmenų neteko. Žinojau, kad treneris yra „slapukas”, tad ištraukti iš jo kokių nors paslapčių nelengva. Per visą laiką, ko gero, yra davęs tik porą interviu.
Teko nemažai pakeliauti
– Gal prisiminkime pačią pradžių pradžią.
– Gimiau 1936 metų gruodžio 26-ąją Utenos rajono Ruklių kaime. Pirmą klasę Sudeikiuose pradėjau lankyti 1945 metais, į mokyklą kelis kilometrus ėjau pėsčiomis. Tačiau dėl susiklosčiusių pokario aplinkybių teko kraustytis į Uteną. Keturias klases baigiau Utenos 2-ojoje vidurinėje mokykloje 1949 metais. Paskui išvažiavau pas dėdę į Vilnių. Čia lankiau 7-ąją vidurinę mokyklą, buvusią Ukmergės gatvėje.
– Tad kur buvo sportinio kelio pradžia?
– Futbolu susidomėjau Utenoje. Tada miestas turėjo pajėgią „Dinamo” komandą, kurioje žaidė nemažai gerų futbolininkų. Beje, greta mūsų mokyklos buvo karinis dalinys, kuriam ir priklausė ta komanda.
Viskas prasidėjo nuo kamuolių padavinėjimo per futbolininkų treniruotes ir rungtynes. Paskui su draugais patys žaisdavome. Senelis Petras nespėdavo man taisyti batų. Iš prigimties esu kairiarankis, todėl man buvo lengviau lavinti ir kairę koją. Be to, jai skyriau ypač daug dėmesio. Su draugu varžydavomės, kuris toliau nuspirs kamuolį.
– Kokios buvo paties pirmosios varžybos?
– Kai jau gyvenau Vilniuje, žaidžiau III vaikų namų komandoje, dalyvavau sostinės jaunių pirmenybėse. Beje, mano klasėje mokėsi Leonas Dūda, būsimas „Žalgirio” vartininkas. Po pamokų žaisdavome futbolą iki išnaktų.
Į Plungę – per Kazachstaną
– Kodėl pirma suaugusiųjų komanda tapo Utenos „Spartakas”?
– 1952 metais grįžome gyventi į Uteną. Apsigyvenome buvusiuose Šaulių namuose, kuriuose jau buvo įsikūręs kino teatras ir biblioteka. Teta Kostulė dirbo kino teatro direktore, o mama – bilietų kontroliere. Turėjau visus patogumus, nes stadionas buvo čia pat. Labai mėgau skaityti, tad laisvai iš bibliotekos imdavau knygas. Utenoje iš pradžių žaidžiau I ////// vaikų namų komandoje. Patiko ir lengvoji atletika – tapau 1,5 km bėgimo čempionu. Dar žaidžiau krepšinį ir tinklinį. Vėliau buvau pakviestas į suaugusiųjų futbolo komandą.
– Ar prisimeni pirmąsias oficialias rungtynes ir pirmą įvartį?
– Ne. Tam ir vėliau neskyriau ypatingo dėmesio, neužsirašinėjau. Mano tikslas buvo kuo daugiau ir geriau žaisti.
Komandą treniravo Petras Sabalys. Jai atstovavo tikrai geri futbolininkai – Jukencijus Pečiūra, Kazys Zuika, Julius Petronis, Stasys Svirskis. 1955-aisiais žaidėme B klasės varžybose. Atsimenu įvartį į Plungės komandos vartus, nes po dvejų metų jau pats rungtyniavau Plungėje.
– Kaip tai nutiko?
– 1955 metų rudenį mane pašaukė į kariuomenę. Patekau į 16-ąją diviziją Vilniuje, žaidžiau kelerias kareivių rungtynes. 1956 metais divizija buvo išformuota, tad atsidūriau Rygoje. Latvijos pirmenybėse spėjau sužaisti vos keletą mačų ASK komandoje, kai turėjau keliauti į Kazachstaną padėti nuimti derlių. Man reikėjo darbuotis grūdų priėmimo punkte. Po pusės metų iš Kazachstano grįžome į Rygą, bet labai greitai teko tęsti tarnybą Plungėje.
– Kaip suderinai tarnybą kariuomenėje ir atstovavimą „Linų audinių” fabriko komandai?
– Ten kareivinės buvo šalia stadiono, tad gana dažnai stebėdavome Lietuvos čempionato rungtynes. „Linų audiniai” 1956-aisiais tapo respublikos čempionais. Mūsų pulko vadas Vasilijus Poliščiukas buvo užkietėjęs futbolo aistruolis ir geras žmogus. Jis surengė savo dalinio ir Pabaltijo karo apygardos rinktinių rungtynes. Plungei tai buvo įvykis – atėjo ir „Linų audinių” treneris Antanas Jadziauskas. Jis mane atpažino iš žaistų mačų su Utenos komanda. Treneris lengvai susitarė su V.Poliščiuku, kad jo kareivis rungtyniautų čempionų ekipoje. 1957 metais su plungiškiais laimėjau bronzos medalį. Į varžybas važiuodavau dengtu sunkvežimiu, kuris kažkodėl buvo vadinamas „Santa Marija”, vilkėdavau civilinius drabužius.
– Žinau, jog 1958 metais žaidei Klaipėdos „Baltijoje”…
– Katino dienos Plungėje man greitai baigėsi, nes V.Poliščiuką perkėlė į Klaipėdą, o naujas papulkininkis tiesiai šviesiai pasakė, kad armijoje reikia mokytis karo dalykų, o ne futbolą žaisti. Vis dėlto geradaris V.Poliščiukas išsikvietė mane į Klaipėdą. Ten rungtyniavau silpnokoje „Baltijoje” – užėmėme tik devintąją vietą.
Kvietimas į „Spartaką”
– Kas buvo toliau, kai 1958 metais baigėsi karinė tarnyba?
– Spalio mėnesį grįžau į Vilnių. Netrukus „Spartako” treneris Vytautas Saunoris pakvietė į klubo komandą. Regis, buvau įformintas sporto instruktoriumi. Kitais metais jau žaidžiau ir keliolika SSRS B klasės čempionato rungtynių.
– Tris sezonus – 1960-1962 metais – sostinės reprezentantai rungtyniavo SSRS A klasėje, tačiau labai kukliai pasirodė ir vėl iškrito į B klasę. Ar komandoje būdavo sportinės drausmės pažeidėjų?
– Na, kai kurie jauni futbolininkai gal kiek per greitai pasijusdavo esą žvaigždės ir daugiau sau leisdavo. Tačiau komandos senbuvių branduolys buvo tvirtas. Beveik po kiekvienų rungtynių susitikdavome šeimomis, šiek tiek išgerdavome, bet tuo nepiktnaudžiaudavome. Tai gali paliudyti ir žmona Valerija. Buvo labai sunkus momentas. Pasikeitė komandos sudėtis, atėjo naujas treneris, ilgai užtruko susižaidimo laikotarpis. Tačiau nedaug trūko, jog 1964 metais vėl būtume grįžę į A klasę.
– Tolesnis ekipos kelias – lyg ant sūpuoklių. Kaip tai veikė tave?
– Teko daug išgyventi, tačiau buvau komandos kapitonas, todėl privalėjau ją vesti į priekį. Perspektyvų mūsų vienuolikė turėjo visą laiką.
– Bet juk 1967-1968 metais išsilakstė daugiau kaip pusė futbolininkų. Vaizdas atrodė tikrai liūdnokas.
– Kai komandos vyriausiuoju treneriu tapo Algirdas Vosylius, jis sugrąžino daug pabėgėlių. Mes laimėjome zonos varžybas. 1969 metais į Simferopolyje vykusį finalo turnyrą iš „Žalgirio” stadiono buvome išlydėti kaip didvyriai, laimėję „Žalgirio” mūšį. Tuomet dovanota metalinė kuoka yra mūsų šeimos simbolis. Kryme mums paprasčiausiai nepasisekė, nors nebuvome silpnesni nei už Dnepropetrovsko „Dnepr”, nei už Ordžonikidzės „Spartak”, kuris perėjo į aukščiausiąją lygą.
– Buvo „juodas” 1971-ųjų sezonas, o Rameliui – 35-eri. Ar nekilo noras trauktis?
– Ne, nes jėgų turėjau pakankamai. Ir 1972 metais dar žaidžiau visą sezoną. Tačiau viskam ateina savas laikas…
– 1973-iaisiais atsisveikinai su „Žalgiriu”, tačiau po dvejų metų dar gerai žaidei sostinės „Pažangos” komandoje. Lietuvos pirmenybėse laimėjai „sidabrą”, o kitais metais – „bronzą”…
– Visiškai atsisveikinti su didžiuoju futbolu buvo sunku.
– Ar neturėjai noro ir siūlymų žaisti kitose SSRS komandose, kuriose galėjai daugiau uždirbti?
– Net tokių minčių nebuvo. (Čia įsiterpusi S.Ramelio žmona patvirtino, kad retsykiais šeimai neužtekdavo pinigų iki kitos algos, tekdavo skolintis iš kaimynų, bet Stasys vis tiek liko ištikimas „Žalgiriui”.)
– Koks buvo tolesnis kelias baigus futbolininko karjerą?
– Trejus metus dirbau treneriu vaikų futbolo mokykloje. 1975-aisiais įstojau į Kauno KKI neakivaizdinį skyrių. Studijas baigiau 1980 metais. Jau 1977-aisiais tapau „Žalgirio” treneriu. Pakvietė naujas komandos vyriausiasis treneris Benjaminas Zelkevičius.
1982 metais iškovojome kelialapį į aukščiausiąją lygą.
– 1985 metais B.Zelkevičius sugrįžo į komandą, bet S.Ramelio joje nebebuvo…
– Nenoriu to prisiminti.
– Kodėl pasirinkai trenerio darbą vaikų futbolo mokykloje, o ne kokioje nors suaugusiųjų komandoje?
– Su vaikais daug maloniau dirbti. Jie klauso ir vykdo tai, ką pasakai. Imponuoja jų žingeidumas, prisirišimas, nuoširdumas. Su suaugusiais žmonėmis sunkiau rasti bendrą kalbą, treneriai dažnai keičiasi.
– Kokių laimėjimų pasiekėte? Kurie jūsų auklėtiniai garsiausi?
– Prizinių vietų sąrašas nemažas. 2000 metais tapome šalies jaunių žaidynių čempionais. Tuomet buvau pripažintas geriausiu Lietuvos jaunių treneriu. Iš dabar rungtyniaujančių futbolininkų mano auklėtiniai yra Darius Miceika, Valerijus Mižigurskis, Gediminas Butavičius, Mindaugas Malinauskas, Andrius Miliškevičius.
– Kaip vertini Lietuvos čempionato lygį?
– Atsakysiu taip: mano laikais tikrai buvo daugiau meilės futbolui, stadionai lūžo nuo žiūrovų gausybės, todėl negalėjome žaisti blogai. Veržėmės į meistrų komandas.
Stanislovas RAMELIS
Gimė 1936 metų gruodžio 26 dieną Utenos rajone.
1959-1973 metais atstovavo Vilniaus meistrų komandai. Sužaidė 441 pirmenybių (pelnė 33 įvarčius), 55 tarptautines (9 įvarčiai) ir 31 SSRS taurės (1 įvartis) rungtynes.
1967 ir 1968 metais išrinktas geriausiu Lietuvos futbolininku.
Vienintelis tuomet SSRS futbolininkas, su viena komanda žaidęs B klasės, aukščiausiojoje, pirmojoje ir antrojoje lygose.
Dabar dirba Vilniaus futbolo mokyklos direktoriaus pavaduotoju.