Slaptųjų archyvų paslaptys vėl taps prieinamos

Ypatingojo archyvo vadovas sveikina Seimo sprendimą atsisakyti griežtų ribojimų susipažinti su SSRS specialiųjų tarnybų dokumentais, tačiau prognozuoja, kad norinčiųjų juos pamatyti daug neatsiras

Praėjus lygiai dvejiem metams, kai buvusių Lietuvos specialiųjų tarnybų dokumentai paprastiems piliečiams buvo padaryti neprieinamais, Seimas šiuos ypatinguosius archyvus vėl nutarė atverti visuomenei.

Dokumentų ir archyvų įstatymo pataisoms vakar pritarė 66 parlamentarai, 12 – susilaikė ir niekas neprieštaravo.

2005-ųjų sausio 1-ąją įsigaliojusi šio įstatymo nuostata buvo uždraudusi net 70 metų susipažinti su sovietinių specialiųjų tarnybų dokumentais. Išimtys buvo numatytos tik mokslininkams, gavusiems specialius leidimus.

Numatytos išimtys

Įsigaliojus vakar priimtoms pataisoms ir jas lydintiems dokumentams, susipažinti su Nacionalinio dokumentų fondo ypatingosios dalies dokumentais bus galima be jokių trukdžių, išskyrus kelias išimtis.

Viena jų – bus ribojamas priėjimas prie dokumentų, kuriuose yra duomenų, susijusių su asmenimis, prisipažinusiais slapta bendradarbiavus su SSRS specialiosiomis tarnybomis ir įrašytais į prisipažinusiųjų asmenų sąrašą. Kaip oficialiai skelbiama, tokių Lietuvoje yra apie 1500.

Be to, privalu bus atsižvelgti į nukentėjusių nuo SSRS specialiųjų tarnybų asmenų valią, jeigu šie norės iki jų mirties bus ribojamas informacijos apie juos naudojimas.

Taip pat bus ribojamas priėjimas prie dokumentų, kuriuose yra informacijos apie asmens privatų gyvenimą. Susipažinti su tokiais dokumentais bus draudžiama 30 metų po to asmens mirties, o jei asmens mirties data nenustatyta – 100 metų nuo to asmens gimimo.

Domimasi vis mažiau

Lietuvos ypatingojo archyvo direktorius Ovidijus Lėveris LŽ sakė teigiamai vertinąs Seimo priimtas pataisas. Tačiau jis tvirtino visai nesibaiminąs, kad archyvą užplūs minios norinčiųjų susipažinti su slėptais dokumentais.

„Kuo toliau, tuo labiau susidomėjimas praeitimi silpsta, – tvirtino Ypatingojo archyvo direktorius. – Be to, atsiranda kalbos barjeras. Ne visas jaunimas, net baigęs aukštuosius mokslus, moka rusų kalbą. O dokumentai kaip tik ir surašyti rusiškai”.

Pasak Lėverio, per pastaruosius kelerius metus sulaukta ne tiek jau daug gyventojų, negalinčių susipažinti su juos dominančiais slaptais dokumentais, protestų. „Žmonės žinojo, kad informacija ribojama, todėl kuo toliau, tuo mažiau kreipdavosi”, – teigė direktorius.

Didesnio visuomenės susidomėjimo atvertais archyvais neprognozuoja ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro departamento direktorius istorikas Arvydas Anušauskas. „Minios tikrai neplūs skaityti dokumentų, kaip neplūdo ir prieš 10 metų, kai archyvas šiuo požiūriu buvo atviras”, – kalbėjo istorikas.

Dokumentų pakaks

Pasak Anušausko, prieš porą metų įsigaliojęs įstatymas dėl dalies archyvų apribojimo buvo priimtas paskubomis, nesikonsultuojant su specialistais, nekreipiant dėmesio į visuomenės prieštaravimus.

Jau priėmus įstatymą 500 mokslininkų pasirašė kreipimąsi, kuriame siūlė atsisakyti archyvų slaptumo, nes ribojimais saugota toli gražu ne privati informacija. „Privačiai informacijai buvo prilyginti

baudžiamųjų bylų protokolai, o tai, mano nuomone, visiškas nesusipratimas, taip pat tremties bylos, pagal kurias žmonės vežti į Sibirą. Taigi faktiškai buvo užkirstas kelias plėsti tyrimus ir skelbti informaciją”, – sakė Anušauskas. Anot jo, iš tiesų privalu saugoti tik privačią informaciją, pavyzdžiui, apie žmogaus ligas.

„Nors dauguma agentūrinių bylų buvo išvežtos iš Lietuvos arba sunaikintos, žinių apie bendradarbiavusiuosius su KGB šleifas nutįso per visus kitus lydimuosius dokumentus, o jų yra labai daug”, – apie buvusių specialiųjų SSRS tarnybų Lietuvoje archyvo turinį pasakojo istorikas.

Paklaustas, ar esama šalių, kuriose iki šiol draudžiama susipažinti su panašaus pobūdžio informacija, Anušauskas nurodė vienintelę – Rusiją. Ten dokumentais, kuriuose galima aptikti agentūrinių duomenų, visai neleidžiama ir niekada nebus leidžiama naudotis. „Bet Lietuva – ne Rusija, ji neperėmė Sovietų Sąjungos įsipareigojimų, o buvo okupuota valstybė, todėl neprivalo ginti svetimos represinės struktūros informacijos”, – dėstė istorikas.