Motinystės šviesa

„Būti mama yra kur kas sunkiau nei didelės kompanijos prezidente”, – įsitikinusi tris mažylius auginanti Rosana Subačienė

Susilaukę trečiojo vaiko – sūnelio Samuelio – Subačiai nusprendė atžalų nepatikėti auklėms ar vaikų darželio auklėtojoms. Kol tėtis darbe, vaikus augina mama.

Nemažai kam toks šeimos modelis atrodo pasenęs – vyras dirba, o žmona namie rūpinasi vaikais. Bet Subačių šeimai atrodo visai kitaip. Pravėrus jų namų duris pasitinka Rosana ir trys mažyliai – penkerių Nojus, trejų Rebeka bei vos metukų Samuelis. Balti kalėdiniai angelai languose, degančios žvakės, ant stalo garuojantis karštas arbatinukas, kaip ir namų šeimininkė, alsuoja ramybe. Paklausta, ar jaučiasi laiminga, moteris tvirtai atsako: „Taip”.

Maži dideli džiaugsmai

Šiuolaikinė supermama – verslininkė, vadovė, veikli moteris, kurios vaikus augina auklės. Subačių šeima į vaikų auginimą žiūri kiek kitaip. „Turiu patirties vadovauti organizacijai, tad galiu pasakyti: dirbti su trijų šimtų žmonių kolektyvu kur kas paprasčiau nei nuolat būti namie su trimis vaikais. Bet šiais laikais motinystė nemadinga. Netgi visai ne vertybė. O man tikra mama yra ta moteris, kuri augina savo vaikus ir yra laiminga”, – tvirtina R.Subačienė.

Kol kalbamės, Nojus susirūpinusiu veideliu laiko nudegintą pirštą prie dėžutėje sušalusių ledo kubelių, mažasis Samuelis čiulpia plastmasinę lėlės koją, o Rebeka sėdi prie arbatai padengto stalo ir rimtai stebi pokalbį. Mama turi spėti visur – papūsti pirštuką, įpilti pieno, sugauti krentantį Samuelį, surinkti dužusios stiklinės šukes, paglostyti galvytę Rebekai ir abu mažuosius pasupti ant ratukinės kėdės su atlošu. „Moteris motina nėra kaip lėlė Barbė. Būni pavargusi, būna sunkių, liūdnų dienų, sekina monotonija, rutina, namų ruošos darbai, vaikų zyzimas. Bet tai, ką šiandien sėji sunkiai, kartais net su ašarom, kada nors pajusi su džiaugsmu”, – svarsto trijų vaikų mama.

Tiesa, pagimdžius Nojų ir Rebeką jai norėjosi kuo greičiau palikti namus ir skubėti į darbą. Ir tik susilaukusi trečiojo, Samuelio, ji susitaikė su tuo, kad yra mama. Tik tada atėjo džiaugsmas ir ramybė. Dabar Rosana įsitikinusi: vaiko gyvenimo stilius ir charakteris susiformuoja iki penkerių metų, ir jokios mokyklos, jokie universitetai jo nebepakeis. „Todėl ir norisi pačiai savo vaikams duoti viską, o ne kad kiti jais rūpintųsi”, – sako ji.

Meilė neišmatuojama

Rosana Subačienė keletą metų dirbo medicinos seserimi. Po kurio laiko profesiją pakeitė – tapo socialine darbuotoja. Antrąjį aukštąjį mokslą pavyko baigti jau būnant mama. „Įstojau laukdamasi Nojaus, o baigiau laukdamasi Samuelio. Taigi kalbos, kad dėl vaikų aukojami mokslai, nepasiteisina. Viską įmanoma suderinti”, – sako ji.

Darbo pasiūlymų netrūksta, bet kol kas moteris jų atsisako. Dažnai klausiama, ar nebijo, kad kai jau norės dirbti, nieks nesiūlys, atsako: „Nebijau. Noriu šviesos savo motinystei”.

Laimė jai – čia, namie, su savo vaikais. „Negaliu apskaičiuoti, kiek jiems duodu meilės, kiek kartų per dieną juos apkabinu ar pabučiuoju. Tai neišmatuojama. Moterys dažnai sako: „Nieko neveikiu, sėdžiu namie”. Bet tai juk nėra nieko neveikimas! Gal šiuo metu vaisių ir nematyti, bet juos tikrai išvysi vėliau”.

Atokvėpio minutėlės

Auginti vaikus nėra vien mamos pareiga – jai taip pat reikia pailsėti. R.Subačienė džiaugiasi, kad vyras jai labai padeda – grįžęs iš darbo perima vaikų priežiūrą, tada ji gali skirti laiko sau – kur nors nueiti ar tiesiog paskaityti knygą. Pastarajam pomėgiui laiko trūksta labiausiai – skaityti tiek, kiek nori, niekaip neišeina.

Visa šeima mėgsta aktyvų poilsį, dažniausiai gamtoje. Vasarą važinėjasi dviračiais, žiemą slidinėja, čiuožia. „Čiumpame pačiūžas ir lekiame čia pat, ant Gilužio ežero (jis matyti pro Subačių buto sostinės Pilaitės mikrorajone langus). Šitaip nereikia niekam palikti vaikų, jie šalia. Nors, atrodo, su mažyliais ir nenuvažiuosi į kalnus, poilsis dėl to visai nenukenčia”, – džiaugiasi Rosana.

Ir visuomeninės veiklos jai netrūksta: „Kartais juokiuosi, kad aš kaip koks prezidentas. Laiką tik planuoju, planuoju… Tai kalėdinis vakarėlis, tai paroda vaikams Santariškių ligoninės Onkologijos skyriuje… Renginys po renginio, ir į visus – kartu su vaikais”.

Mamų klubas

Pilaitėje, kur gyvena Subačiai, mažus vaikus auginančios moterys turi jau šešerius metus veikiantį mamų klubą. Susitikusios mamos dalijasi atžalų auklėjimo patirtimi, ieško įdomių užsiėmimų savo vaikams ir yra tiesiog geros draugės.

R.Subačienė pasakoja: „Kalbamės įvairiausiomis temomis. Tarkime, prisiminimai. Ką paliksime savo vaikams? Galbūt verta atminimui išsaugoti pirmąsias kojinytes ar drabužėlius? Rengiame šventes mamoms. Pavyzdžiui, prieš pat gimdymą būna „Baby shower” (angl. kūdikio dušas) – vaikelio sutiktuvės. Mokomės ir įvairių rankdarbių. Visa tai – kad palaikytume mamą, apsisprendusią pačiai auginti vaikus”. Tiesa, klube laukiamos ir dirbančios mamos. Jos į susitikimus renkasi tik šeštadieniais, o auginančios vaikus namie – dar ir trečiadieniais.

„Per ketverius metus, kol esu klube, su kitomis mamomis tapome geros draugės. Svarbiausia, kad ta mūsų draugystė tikra. Mamų pagalba reali – jei suserga mano vaikai, jos klausia, ko reikia, kuo galėtų padėti, atveža maisto ar nuperka vaistų. Taip niekada nesijauti vieniša”, – džiaugiasi R.Subačienė. Ji ir kitos mamos tikisi, kad ilgainiui klubas išaugs į šeimų susibūrimus.

„Mes – krikščioniška šeima”

Mamų klubas nepriklauso jokiai religinei konfesijai, bet ne viena ten besilankanti mamytė yra tikinti. Subačių šeima – taip pat. „Krikščioniška šeima nuo nekrikščioniškosios pirmiausia skiriasi vertybėmis”, – įsitikinusi R.Subačienė. – Mes akcentuojame dvasinius dalykus. Šiuolaikinis pasaulis – labai sumaterialėjęs. Sekmadieniais automobilių kolonos traukia į didžiuosius prekybos centrus. Į bažnyčią nueina retas”.

Subačių šeimos Kalėdos taip pat šiek tiek skiriasi nuo dažnam lietuviui įprastų. „Nenorime jų praleisti prie televizoriaus valgydami. Šiemet švęsime miške, važiuosime prie Vištyčio ežero. Per Kalėdas akcentuojame ne dovanų maišus, o vidinius dalykus – tai puiki proga parodyti meilę patiems artimiausiems žmonėms”, – kalba trijų vaikų mama. Nojui, Rebekai ir Samueliui nuo mažens sakoma, kad Kalėdos – Jėzaus gimtadienis. „Mama, o kiek Jėzui metų?” – kartą paklausė vyresnėlis. Sudėtingas klausimas. Net mama nežinojo, ką atsakyti.

„Mūsų šeimos tradicija – susėdus prie stalo dėkoti Dievui už viską, ką turime: kad esame sveiki, laimingi, kad taip darniai gyvename. Dažnai atsisėdus valgyti vaikai patys ima šaukti: „Mama, dėkojam Dievui!” Jie nuo mažens taip įpratę. Kaip sakė karalius Saliamonas: „Parodyk vaikui kelią jaunystėje – jis taip ir gyvens”. Manau, tai pasitvirtins”, – viliasi laiminga mama Rosana Subačienė.