Daugiau nei pusmetį „paralyžiuotiems” Seimo etikos sargams dar iki artėjančių švenčių, blogiausiu atveju – per rudens sesijos pratęsimą sausį, žadama rasti vadovą.
Buvęs Seimo Etikos ir procedūrų komisijos (EPK) pirmininkas Algirdas Monkevičius ėmėsi iniciatyvos, kuria siekia atgaivinti šio parlamentinio padalinio veiklą.
Socialliberalas raštu kreipėsi į Seimo pirmininką Viktorą Muntianą prašydamas užtikrinti, kad naujojo vadovo iki šiol neturinti komisija galėtų kuo greičiau pradėti teisėtai dirbti. Parlamentinės etikos sargų rankos yra supančiotos dar nuo gegužės 30-osios, kai Seimas savo nutarimu atleido Monkevičių iš EPK pirmininko pareigų. Daugiau nei pusmetį komisija negali atlikti jokių tyrimų, rašyti užklausimų, atsakyti į institucijų raštus ir gyventojų laiškus, nes nėra kam jų pasirašyti.
„Tokia situacija yra gana grubus Seimo Statuto pažeidimas, nes jis nenumato, kad komisija gali būti be pirmininko. Blogas precedentas paralyžiuoja darbą”, – LŽ pažymėjo Monkevičius.
Argumentai skiriasi
Formalia Monkevičiaus kreipimosi į Muntianą priežastimi tapo praėjusią savaitę Seimo plenariniame posėdyje kilusi diskusija dėl EPK darbo. Per ją, pasak Monkevičiaus, parlamento pirmasis vicepirmininkas Česlovas Juršėnas komisijos nariams metė kaltinimus teigdamas, kad „šios komisijos nariai neturi didelio entuziazmo dirbti”. Juršėnas tvirtina, kad EPK veiklos nuostatai numato galimybę komisijai dirbti be pirmininko. Juose rašoma, jog posėdžiai galėtų būti rengiami ir ne mažiau kaip trijų komisijos narių reikalavimu.
Tačiau Monkevičius aiškina, kad minėti nuostatai bet kuriuo atveju turi neprieštarauti aukštesnę juridinę galią turinčiam Seimo Statutui. Pagal jį komisijos sprendimus, išvadas ir posėdžių protokolus turi pasirašyti jos pirmininkas.
Socialliberalas įsitikinęs, kad atleisdamas jį iš EPK pirmininko pareigų Seimas turėjo iškart patvirtinti kitą komisijos vadovą. Tačiau ji liko „našlaitė” net parlamentarams palaiminus naujos sudėties komisiją. Tokia teisinė bevaldystė komisijoje tęsiasi iki šiol, mat šiai dienai Seimo seniūnų sueiga vis dar nėra patvirtinusi siūlymo, kokių frakcijų atstovus reikia rinkti EPK pirmininku ir jo pavaduotoju. Tuo tarpu parlamentinės etikos sargų stalčiuose kaupiasi net nepradėti tyrimai dėl įvairių skundų ir procedūrinių ginčų.
Už parlamento komitetų ir komisijų darbą atsakingas Seimo vicepirmininkas Gintaras Steponavičius LŽ teigė, jog tokią padėtį lėmė susikirtę valdančiosios mažumos ir opozicinių jėgų interesai, esą ir vienos, ir kitos stovyklos atstovas mielai stotų prie svarbios komisijos vairo. „Opozicija viduje yra įvardijusi kelis kandidatus, tačiau būtent socialdemokratų nenoras suformuoti Etikos ir procedūrų komisijos vadovybę stabdo šio klausimo sprendimą”, – sakė jis. Anot Steponavičiaus, socialdemokratai laikosi pozicijos svarbią kėdę išrūpinti savo atstovui.
Tačiau Seimo socialdemokratų seniūnė Irena Šiaulienė tokius opozicijos priekaištus atmeta. Nors pabrėžia mananti, kad Seimo Statutas leidžia EPK dirbti be pirmininko. Ji taip pat tikina, jog per seniūnų sueigą jau šiandien gali būti grįžta prie etikos sargų vadovybės skyrimo klausimo. „Ta problema gali būti išspręsta dar iki švenčių”, – vakar Šiaulienė leido LŽ suprasti, kad laukti rudens sesijos pratęsimo dėl šio klausimo nereikės. Tačiau Seimo pirmininko sekretoriate LŽ buvo tikinamos, jog EPK vadovybės suformavimu veikiausiai bus pasirūpinta tik po Naujųjų metų.
Kandidatų galerija
Priminsime, kad pagal pirminį socialdemokratų ir konservatorių susitarimą dėl paramos mažumos Vyriausybei vadovauti Seimo etikos sargams turėjo opozicijos atstovas. Bet iš esmės pasibaigus postų dalyboms parlamente paaiškėjo, jog ši nuostata nebus įgyvendinta.
Šiaulienės teigimu, per vieną iš Seimo seniūnų sueigų apsispręsta, kad Seimo EPK pirmininko kėdė turi atitekti socialdemokratams.
Jų kandidatu įvardytas parlamentaras Algimantas Salamakinas. Tačiau jis esą tapo nepriimtinas Seimo Darbo partijos frakcijai, kai per vieną plenarinių posėdžių suabejojo rėksmingais marškinėliais pasidabinusių „darbiečių” psichine sveikata. Socialdemokratų simpatijų opozicinių frakcijų kandidatams Šiaulienė neatskleidė, nors ir patvirtino, kad socdemai gali kurį nors jų paremti. „Nesame kategoriški”, – tvirtino seniūnė. Kaip realiausi opozicijos kandidatai minimi pats Monkevičius ir Liberalų sąjūdžio atstovė Dalia Teišerskytė. Teigiama, jog konservatoriai, užuot kovoję dėl posto savo atstovui, sutinka paremti vieną šių kandidatūrų. Be to, neatmetama galimybė, kad atsisėsti į jau gerokai atvėsusią kėdę taip pat pretenduoja „darbietė” Romualda Kšanienė ir liberalcentristas Saulius Lapėnas.
Buvęs komisijos pirmininkas Monkevičius į šias pareigas siūlytų vyriausiąjį jos narį konservatorių Antaną Napoleoną Stasiškį. Pasvarstyti apie šią autoritetingą kandidatūrą socialliberalas teigė raginęs ir kolegas komisijoje, ir Tėvynės sąjungos vadovybę (Stasiškis jau vadovauja vienai komisijai Seime, todėl galimą rokiruotę turėtų palaiminti aukšti jo partiečiai – aut.).
Monkevičiaus nuomone, politinė konjunktūra neturėtų daryti įtakos moralės klausimams. „Daug kam atrodo, kad komisijos darbas turi būti paremtas atstovavimu frakcijoms. Ne visai taip. Visada mėgindavome parodyti, jog balsuojame bendru sutarimu, o ne pagal frakcijų pageidavimus”, – prisiminė buvęs komisijos pirmininkas.