Apie nepaprastą dvasininką Tėvą Stanislovą išleista dar viena knyga, kurios autorius – fotomenininkas Gintaras Česonis
Knygoje „Noriu, kad iš žemės kiltų ne riksmas, o džiaugsmas ir ramybė”, – Gintaro Česonio įamžinti paskutinieji Tėvo Stanislovo gyvenimo metai. Anot autoriaus, į knygą sudėtos fotografijos, sukurtos per septynis susitikimus su garbiuoju dvasininku.
„Net ir pats nelabai suvokiu, kaip sykį aš nusprendžiau iš Kauno į Panevėžį keliauti kitu, man neįprastu keliu, ir užsukau į Paberžę. Susitikimas su Tėvu Stanislovu buvo labai svarbus mano gyvenime, po to Paberžę lankiau dar šešis kartus, bendravau su jos šeimininku. Džiaugiuosi, kad iš mano sukurtų nuotraukų kunigas į mus visus prabyla amžiams”, – per knygos pristatymą Panevėžyje teigė Česonis. Greta nuotraukų knygoje sudėtos Tėvo Stanislovo mintys, kurias albumui parinko Jūratė Tutlytė. Ji akcentavo, kad į knygą patalpintos 70 nuotraukų – labai įtaigios, Česonio sukurtas Tėvo Stanislovo portretas – itin gyvas.
Tėvo Stanislovo palikimo saugotoja, Paberžės muziejaus direktorė Regina Galvanauskienė pasakojo, kad buvo pasklidęs gandas, esą Tėvas Stanislovas gydo pačias sunkiausias ligas, tarp jų ir vėžį. Tad nemažai žmonių važiuodavo pas jį tikėdamiesi pagalbos kūnui, o grįždavo į namus išgydyta siela. „Tėvelis būdavo labai laimingas sulaukęs tų žmonių, kuriems galėdavo padėti išsigydyti sielos žaizdas. Jis visus ragino bet kokį darbą daryti su didžiausia meile – tikino, kad tuomet bus galima patirti džiaugsmą”, – apie dvasininką pasakojo Galvanauskienė. Ji priminė, jog ir pačiam Tėvui Stanislovui labai dažnai reikėdavę paguodos, kurią jis tikindavo gaudavęs iš atvykstančiųjų. Pasak muziejaus direktorės, paskutiniame Tėvo Stanislovo pamoksle skambėjęs žodis buvo: „Nesusilituokite”. Norėta pasakyti, kad bet kuriuo atveju žmogaus siela turėtų išlikti šviesi – nesusilituotų su pavargusiu kūnu. Anot Galvanauskienės, ir pats Tėvas Stanislovas visu savo gyvenimu rodė kaip galima nesusilituoti. Tai užfiksuota ir Česonio nuotraukose.
Kunigas Skaidrius Kandratavičius, Paberžėje pakeitęs šviesaus atminimo Tėvą Stanislovą, priminė, kad pirmtakas buvęs ne tik ramybė, bet ir kalavijas, o retkarčiais – ir bomba. „Esu tikras, kad ir Dievas yra tarp šviesos ir tamsos. Tad tebūnie šviesotamsa”, – teigė Kondratavičius.
Manau, kad Tėvas Stanislovas buvo pirmiausia geras žmogus, o po to labai gers psichologas, bet su neįdomiais ir kvailokais žmonėmis jis nepasidėdavo, tarsteldavo kokį žodelį ir nueidavo savais keliais.