Sostinės kino centre „Coca-Cola Plaza” šiandien, gruodžio 18 dieną, prasideda lietuvių dokumentinių filmų atgimimo metas. Per „Lietuvių dokumentinio kino vakarus” bus parodyti lietuvių dokumentikos Aukso fondo filmai, juos moksleiviai ir studentai galės žiūrėti nemokamai.
Tai saugyklose, archyvuose ir namuose saugomi senieji lietuvių dokumentiniai filmai, nuotraukos. Pirmieji keturi vakarai bus skirti keturiems vyresnės kartos režisieriams – Robertui Verbai ir Henrikui Šablevičiui, Rimtautui Šiliniui ir Gediminui Skvarnavičiui.
Nors lietuvių dokumentiką šiuo metu garsina jaunoji režisierių karta – Arūnas Matelis, Audrius Stonys – tačiau jie mokėsi pas tuos pačius kino profesionalus. Keleto iš jų šiandien jau nebėra: Roberto Verbos ir Henriko Šablevičiaus vardu dabar kalba jų darbai, jų meistriški filmai. Todėl apie šių režisierių kūrybą pasakos jų bendražygiai ir sekėjai – operatorius Algirdas Tarvydas, nufilmavęs beveik visus Verbos filmus bei režiserius Stonys, buvęs Šablevičiaus studentas.
Rimtuolis ir linksmuolis
Režisieriai Šilinis ir Skvarnavičius savo kūrybą pristatys patys. Anot kino kritiko Skirmanto Valiulio, sustatyti greta šie režisieriai mūsų kine atrodo kaip rimtuolis ir linksmuolis. Šilinis išgarsėjo ilgais probleminiais, publicistiniais filmais su ryškiais laiko pėdsakais: „Savojo „aš” beieškant” (1977), „Post scriptum senam filmui” (1980), „Nojaus arka” (1988). Sukūrė ir įtaigių menininkų portretų. Dabar rūpinasi kino kronika ir kuria Lietuvos vadovų portretus.
Skvarnavičius po filmo „Prie mėsos reik drąsos” (1975), įsidrąsino ir linksmai šaipėsi iš kasdienių bėdų ir tapo kino feljetonininku: „Būkite sveiki, ufonautai” (1979), „Mano vardas – Leonardas” (1981), „Duobė” (1987), „Kuo prikąsime liežuvį?” (1990). Tiems, kurie kino dokumentikoje ieško herojiškų personažų, teko prikąsti liežuvį. Kino kritikas Macaitis tvirtina, kad pagrindinis Skvarnavičiaus filmų herojus – pats autorius su neišsenkančia ironija ir išmone.
Kine – kaimo žmogus
Verba pirmasis į lietuvių dokumentiką atvedė gyvą kaimo žmogų su jo nepakartojama šnekta ir išmintimi: „Žmogus ir žemė” (1965), „Šimtamečių godos” (1969), „Paskutinė vienkiemio vasara” (1971). Jo filmus rodant ir anais laikais, ir dabar salės pilnutėlės, vieni šypsosi, kiti ir ašarą braukia. Atgimimo metais Verba užsidėjo ant peties vaizdo kamerą ir nėrė į minią.
Šablevičius iš pradžių rinkosi herojus keistuolius, švelnų humorą, mėgo ne tik pagauti faktą, bet ir surežisuoti jį – „Apolinaras” (1973), „Žmogus, einantis namo” (1986), „Atspindžiai”, (1968), „Moteriški žaidimai” (1969), „Memento mori” (1992). Šablevičiaus rūpesčiu Muzikos ir teatro akademijoje buvo įkurta kino ir televizijos katedra. Iš ten į kiną pasipylė ir jo mokiniai.
„Lietuvių dokumentinių filmų vakarai” kino centre „Coca-Cola Plaza” vyks gruodžio 18, 19, 27, 29 dienomis.