Panevėžietė 70-metė Janina Savickaitė-Venclovienė dar ir dabar susitinka buvusių kolegų, kurie ją pažinojo kaip vienintelę profesionalią vairuotoją moterį.
Vyrai dar ir dabar kelia kepurę arba draugiškai apkabina moterį, su kuria dirbant teko sudoroti ne vieną pūdą druskos.
Ją pažinojo visi
Ši moteris buvo visų gerbiama, nes techniką išmanė net geriau nei kai kurie vyrai, o prie vairo sutikdavo sėsti kad ir naktį prikelta ir pašokusi tiesiai iš lovos.
Pokario metais buvo neregėtas dalykas pamatyti prie sunkvežimio vairo merginą. Maža to, ji ne tik visą gyvenimą liko ištikima savo profesijai, bet ir išmoko pati remontuoti mašinas, jos patarimai neretai praversdavo ir vyrams.
Vengusi stikliuko, tačiau linksmo būdo moteris buvo gerbiama vadovų, jai dažnai buvo patikimi atsakingiausi kroviniai, įdomiausi reisai, geriausia technika. Nuvežusi daugiausia tonų krovinio, ji yra tapusi Radviliškio rajono darbo pirmūne, pelniusi kelių džentelmeno titulą.
Šią moterį iš tolo pažinojo ir visi tuomečiai rajone patruliavę kelių inspektoriai.
Pradėjo nuo amerikietiškos mašinos
Prieš penkiasdešimt metų sėdusi prie kolūkio sunkvežimio vairo, jauna mergina išmaišė visą Lietuvą, daugybę kaimyninių šalių miestų. Ką tik gavusi naujo pavyzdžio vairuotojo pažymėjimą guvi moteris juokauja, kad per visą gyvenimą nuvairavo tiek kilometrų, jog daug kartų būtų apvažiavusi visą Žemės rutulį.
J.Venclovienė šiuo metu važinėja „WV Golf” automobiliu, ir jam nė iš tolo neprilygsta sunkvežimiai, kuriuos vairavo visą gyvenimą.
Po Antrojo pasaulinio karo sovietinėje Lietuvoje sukūrus kolūkių sistemą nebuvo kam dirbti, todėl sąskaitininku kontoroje dirbęs jos tėtis neprieštaravo, kad vienas iš penkių šeimos vaikų pasiliks dirbti kaime.
Pusšimčio metų vairavimo stažą turinti J.Venclovienė prisimena, jog valdyti mašiną ją mažametę išmokė šalia tėviškės sodybos apsistoję rusų kareiviai. Vienas jų, įsisodinęs mergaitę į „štutbekerį”, keliais tiltais varomą amerikietišką mašiną, parodė, kaip ją valdyti, todėl ūgtelėjusi technikos ji nesibaidė.
„Rudenį jaunos merginos krovėm į sunkvežimį cukrinius runkelius. Aš visoms pasakiau, kad kitąmet jos kraus, o aš tuos runkelius į fabriką vešiu. Jos tada tik nusijuokė. Mano pažadas išsipildė ne po metų, bet po dvejų, kai baigiau Šiauliuose automokyklą”, – profesijos pradžią prisimena moteris.
Iš pradžių ji dirbo „Vienybės” kolūkyje, vėliau, reorganizuojant padalinius, ji tapo Beinoravos tarybinio ūkio vairuotoja.
Šąlančius stiklus valydavo druska
Pasak moters, tuomet technika buvo labai paprasta ir primityvi. Jai yra tekę vairuoti net vadinamąją „palutarką” medine kabina, išorėje prisuktomis apvaliomis lempomis ir visai be posūkių. Sukdama į kairę, vairuotoja iškišdavo pro langą ranką ir taip parodydavo būsimą posūkį kitiems eismo dalyviams. Beje, tuo metu jų buvo ne tiek jau daug.
Ne ką tobulesnė, tik didesnė buvo GAZ-51 mašina, ją teko vairuoti daugiausia.
Sunkvežimis buvo medinėmis durelėmis, tik su vienu valytuvu, visai nešildomas. Žiemą vairuotoja prisipildavo medžiaginį maišelį druskos ir juo pratrindavo užšąlančius langus. Šią gudrybę vairuotojai vadindavo „silkės uodega”.
Vairuotoja šaltomis žiemomis neapsieidavo be šimtasiūlės ir „filcinių batų” – apsiūtų veltinių.
Vėliau kolūkiai gaudavo vis naujesnių sunkvežimių, o vairuojančiai moteriai valdžia jų patikėti nebijojo. Juolab kad vairuoti ji buvo išmokiusi ir patį kolūkio pirmininką.
„Esu išardžiusi ir surinkusi visą mašiną, tik kai reikėdavo įkelti perrinktą variklį, tekdavo prašyti vyrų pagalbos”, – pasakojo J.Venclovienė.
Tačiau be vyrų pagalbos ji galėdavo kelyje pasikeisti perdurtą padangą ar pašalinti kitokį gedimą.
Per savo darbą ji susirado ir vyrą, dirbusį mechaniku dirbtuvėse. Vėliau jis žuvo automobilių avarijoje, o moteriai užauginti du vaikus padėjo jos mama.
Inspektoriai pasitikėdavo aklai
Kuriantis kolūkiams, J.Venclovienei teko vežti derlių, žvyrą, smėlį, statybines medžiagas, gyvulius. Brezentu dengtu sunkvežimiu ji veždavo į ekskursijas bei vakarones kaimo merginas ir vaikinus, į kurių būrį įsimaišiusi ne kartą nustebino aplinkinius.
Žmonėms patikdavo keliauti su linksma ir jauna vairuotoja, neretai už pavėžinimą jie surinkdavo nuo kiekvieno po 2 rublius.
Kartą dideliu užrašu „Su daina per tarybų Lietuvą” papuoštu sunkvežimiu jaunimą vežusi vairuotoja vienoje aikštelėje prie ežero sustojo pailsėti.
Kol išsisklaidę keleiviai grožėjosi gamta, vasarine suknele vilkinti vairuotoja atsidarė variklio dangtį ir ėmė apžiūrinėti prietaisus.
Tai sudomino pro šalį važiavusius kelių inspektorius, jie ekskursantų ėmė klausinėti, kur yra vairuotojas, nė neįtardami, kad būtent jis ir krapštosi prie mašinos.
Savajam rajone Janina buvo užsitarnavusi pareigūnų pasitikėjimą, nes niekuomet prie vairo nesėsdavo išgėrusi alkoholio. Tradiciškai į Smilgiuose vykstančias Jonines suvažiuodavo daugybė jaunimo iš aplinkinių kaimų ir apylinkių. Ten patruliuojantis milicininkas iš žmones atvežusių vairuotojų surinkdavo teises, kad šie išgėrę nesugalvotų važiuoti.
Iš vienintelės vairuotojos moters pareigūnas dokumentų net neprašydavo.
Iš Latvijos parveždavo kaimynams baldų
J.Venclovienė prisimena, jog po darbo ar per išeigines kaime atsitikus nelaimei jai ne kartą teko gelbėti žmones. Tokiais atvejais kolūkio valdžia žinojo, jog Janina laiku nuveš gimdyvę, parveš palaikus ar atgabens gydytoją.
Daugelis vyrų neplanuotais atvejais išvažiuoti negalėjo, nes nevengdavo išgertuvių, todėl visada pasirengusi dirbti vairuotoja buvo tikras išsigelbėjimas.
Sugyvenamu charakteriu džiaugėsi ne tik vadovai, bet ir paprasti kolūkiečiai, nes, nuvežusi krovinį į Latviją, ji neatsisakydavo žmonėms parvežti stambesnių pirkinių, dažniausiai baldų.
Už baldų parvežimą tais laikais žmonės jai sumokėdavo net 100 rublių, todėl moteris užsidirbdavo papildomai, turėjo nemažai santaupų. Anot jos, dar ir dabar banke guli įšaldytas jos kelių dešimčių tūkstančių rublinis indėlis.
Glumindavo ir vairuotojus Kaune
Kartą su kroviniu atvažiavusi į Kauną, Janina nusprendė iš moteriško smalsumo pasižvalgyti ir po laikinosios sostinės parduotuves.
Susikišusi rankas į kišenes, ji pėstute leidosi žemyn gatve ir pastebėjo prie sugedusio sunkvežimio besikrapštančius kelis vyrus. Jauna moteris neliko abejinga kolegoms, todėl peržergusi šaligatvio grandinę pasikaišė sijoną ir vikriai įsitaisė ant sunkvežimio sparno.
Anot moters, nustebę vyrai laidė replikas, tačiau pakluso jos reikalavimui paduoti atsuktuvą ir peilį. Sujungusi laidus, mechanikė liepė užkurti mašiną, tuomet ir paaiškėjo, kad gedimas pašalintas.
„Tai bent boba, stebuklą padarė”, – mestelėjo vienas vyrų, o paskui visi išsikalbėjo. Po kurio laiko į Janinos kolūkio kontorą atėjo padėkos laiškas iš to ūkio, kuriam priklausė Kaune suremontuotas sunkvežimis.
Už arklį sutiko pabučiuoti užsienietį
Vairuotoja prisimena, jog anuomet su kroviniu nuvykus į Palangą, Klaipėdą ar Vilnių ją apstodavo kiti vairuotojai. Ant kiekvieno sunkvežimio durų įvairiais šriftais buvo užrašytas kolūkio ar tarybinio ūkio pavadinimas, adresas, todėl kolegiškas pokalbis apie darbą netrukdavo užsimegzti.
J.Venclovienė neslepia, jog jai ne kartą teko pasinaudoti moteriškumu, iš to turėjo naudos ir jos darbovietės.
Moteriai buvo patikėta vežti į Klaipėdos uostą arklius. Kolūkiai juos augindavo užsieniečiams, o šie brangiai juos pirkdavo ir panaudodavo mėsai bei hematogenui gaminti.
Atvežę gyvulius į punktą Giruliuose, vairuotojai ištisas dienas laukdavo eilėje. Kartą išlaukusi tris paras eilėje, Janina niekaip negalėjo susitarti, kad paimtų visą jos krovinį. Barzdotas pagyvenęs olandas išbrokavo vieną arklį.
Jauna vairuotoja suprato, kad vežti vieną gyvulį atgal bus sudėtinga. Gelbėdama situaciją, ji pasakė, jog atiduotų savo ilgą plaukų kasą, jeigu tik šis priimtų gyvulį. Olandas irgi buvęs nepėsčias, tad pasiūlė moteriai kompromisą: „Pabučiuok mane ir važiuosi namo tuščiomis”. Pirklio pageidavimą vairuotoja įvykdė tuojau pat, tačiau prajuokino visą vairuotojų būrį.
Už šį „pasiaukojimą” Janiną kolūkis apdovanojo pustrečio šimto rublių premija, nes arklių pardavimas jiems tuo metu buvo labai pelningas. 80 rublių uždirbančiai moteriai tai buvo geras paskatinimas.
Šį nuotykį jai valdžia ir vairuotojai prikaišiojo dar ilgai, vis erzindavo: „Pabučiuosi ir viską greitai perduosi”.
Dabar vežioja studentę anūkę
35 metus išdirbusi vairuotoja, J.Venclovienė nepaleidžia automobilio vairo ir dabar. Vos baigusi pokalbį, ji pašoka nuo minkštasuolio ir skuba savojo golfo link.
Močiutė skuba į Kauną namo parsivežti savo studentės anūkės.
Moteris pripažįsta, kad dabar vairavimo sąlygos daug sudėtingesnės. Keliuose intensyvus eismas, važinėja daug įžūlių vairuotojų, o vairavimo pažymėjimai išduodami pernelyg lengvai ir greitai, „net neatskiriantiems karbiuratoriaus nuo radiatoriaus”.
Vilma Kairienė,
www.panrytas.lt