Ukrainos įmonės ieško sėkmės formulių Lietuvoje, o lietuviai – Ukrainoje
Didžiausia Europoje valstybė, nepaisant po „oranžinės” revoliucijos nerimstančių politinių aistrų, privilioja vis daugiau naujų žaidėjų, tarp jų – ir lietuvių, neslepiančių ketinimų įsitvirtinti daugiau kaip dešimt kartų už Lietuvą didesnėje rinkoje.
Tačiau mūsų šalis taip pat atrodo gana patraukliai Ukrainos verslininkams, kurie jau pradėjo žygį Europos Sąjungos link.
Sekė paskui klientus
SEB Vilniaus bankas nedidelį Ukrainos banką „Ažijo”, iš 160-ies šalies bankų užėmusį 67 vietą, įsigijo 2005 metų pradžioje, kaip tik per patį „oranžinės” revoliucijos įkarštį. Po beveik dvejus metus trukusių pertvarkų bankas jau atitinka SEB grupės standartus ir nuo šio rudens vadinasi SEB banku.
Banko valdybos narė, Mažmeninės bankininkystės departamento direktorė Marytė Jocienė, Ukrainoje dirbanti nuo pat sandorio pradžios, pripažįsta, kad tai buvęs geras sprendimas: „Žvalgėmės į kelis bankus, tačiau „Ažijo” bankas pasirodė esąs finansiškai „švarus”, neturintis skolų, neįsivėlęs į nesusipratimus ar teismus”.
Pagrindinę priežastį žengti į Ukrainos rinką nulėmė noras eiti paskui banko klientus, kurių vis daugiau ėmė dairytis šios valstybės pusėn.
„Pastaraisiais metais daug lietuviškų kompanijų imasi verslo Ukrainoje. Paskui juos čia nutarė ateiti ir mūsų bankas”, – aiškino M.Jocienė.
SEB banko Ukrainoje paslaugomis naudojasi ne tik Lietuvos, bet ir kitų Baltijos, Skandinavijos šalių, Vokietijos bendrovės, kurių pagrindinės kompanijos dirba su SEB grupės nariais.
Dirba praeityje
Ukrainos finansų rinkoje konkurencinės sąlygos gana įtemptos, nors SEB bankas turi ambicingų ateities planų.
„Mūsų privalumas prieš konkurentus yra tas, kad mes galime prognozuoti, ko tikėtis ateityje. Finansinė Ukrainos rinka nuo Lietuvos dar atsilieka 5-6 metais. Taigi, galima sakyti, mes dar dirbame praeityje. Visi šiuo metu ateinantys užsienio bankai turi privalumą prieš vietos kompanijas, o pastarosios su nerimu stebi naujų žaidėjų atsiradimą. Konkurencija yra didelė, tačiau tai skatina naujoves rinkoje”, – įsitikinusi M.Jocienė.
Tiesa, vietos bankų gretos taip pat kasmet retėja – Ukrainos finansines kompanijas perka pasaulinio garso bankai, siekiantys įkelti koją į šalies finansų rinką.
M.Jocienė pripažįsta, kad Ukrainą kol kas dar sunku lyginti su Europos Sąjungos narėmis: „Ukrainoje dirbantys verslininkai turi įvertinti gana didelį rizikos laipsnį, nors ekonomika vystosi labai sparčiai. Per dvejus metus žengtas labai didelis žingsnis pirmyn. Kol kas politiniai sprendimai versle, ypač finansiniame sektoriuje, esminių pokyčių nenulėmė”.
M.Jocienės įsitikinimu, Ukrainos rinkoje dar galima surasti laisvų nišų beveik visose ūkio šakose, išskyrus metalurgijos, kalnakasybos, naftos bei dujos rinkas, kur jau seniai įsitvirtino vietos oligarchai.
Pažįstami praverčia
„Ukraina nesibaigia Kijevu, kaip daugeliui gali atrodyti. Šioje didelėje šalyje dar galima surasti vietą po saule. Mano nuomone, čia dar būtų galima plėsti paslaugų sektorių, nes trūksta plovyklų, valyklų, taisyklų. Tiesa, verslo rizika čia – didesnė nei kitur, nors ji priklauso nuo pasirinktos verslo krypties”, – teigė M.Jocienė.
Verslininkai SEB banką jau vadina antrąja ambasada, nes dauguma mūsų tautiečių ir kitų Vakarų Europos piliečių, ketinančių pradėti verslą Ukrainoje, nori iš pirmų lūpų išgirsti informaciją apie kreditavimo sąlygas, palūkanų normas, apskritai apie verslo sąlygas šioje šalyje.
„Per dvejus metus Ukraina pelnė mūsų simpatijas, tačiau mes likome neutralūs ir nesiekiame gražinti esamos situacijos”, – užsiminė M.Jocienė.
Ukrainos verslo aplinkos ypatumus čia dirbantys užsieniečiai pajunta gana greitai. Šioje šalyje tenka ilgiau laukti sprendimų ir varstant valdininkų duris, ir dirbant su savo įmonės darbuotojais. Neslepiama, kad turint pažįstamų, parašai dokumentuose ir leidimai gaunami kur kas greičiau, nei mėginant biurokratinius reikalavimus įgyvendinti laikantis įstatymų raidės.
Labiausiai verslininkus į Ukrainą traukia milžiniška rinka – vien tik šalies sostinėje ir jos priemiesčiuose gyvena 5 mln. žmonių, o visoje valstybėje priskaičiuojama per 48 mln. gyventojų. Bankininkai jau pastebėjo, kad pastaruoju metu vis daugiau lietuvių perka apgriuvusias, kadaise bankrutavusias įmones ir planuoja rekonstrukcijas, perka įrengimus ir ketina imtis gamybos.
„Ukraina yra labai patogioje geografinėje vietoje tarp Rusijos ir Europos. Logistika ir savo dydžiu ši šalis yra ypač palanki verslui. Kai bus sutvarkyti keliai, Ukraina verslo prasme taps aukso vertės, jeigu, aišku, nebus priimta žlugdančių politinių sprendimų. Kol kas politika eina savo keliu, o verslas – savo”, – dabartines politikos ir verslo sąsajas komentavo SEB banko atstovė.
Prasimušė į lyderius
Kai kurioms lietuviškoms kompanijoms Ukrainoje jau pavyko aptikti aukso gyslą. Gana sėkmingai šioje šalyje dirba „Utenos trikotažas”, „Vičiūnai”, tinklą į šią šalį plečia „Čilija” ir kt.
Vietos rinkoje jau įsitvirtino bendra Lietuvos ir Ukrainos įmonė „Sandora”, tapusi sulčių rinkos lydere. 1995 m. Nikolajevo mieste įkurta bendrovė užima 47 proc. Ukrainos sulčių produkcijos rinkos. „Sandora” gamina sultis, nektarus, gėrimus, pomidorų pastą, vaisių ir daržovių pusgaminius bei vyną. Kai kurios produkcijos galima rasti ir Lietuvoje.
Prieš kelis mėnesius ji paskelbė statysianti Chersono srityje įmonę, kurios specializacija – pomidorų sulčių gamyba. Čia per metus planuojama perdirbti per 80 tūkst. tonų daržovių.
Į šį projektą bendrovė „Sandora” pasirengusi investuoti 6,8 mln. litų ir sukurti 120 naujų darbo vietų. Šiuo metu investuotojas pareiškė ketinimą išsinuomoti 5 tūkst. ha žemės, kuriuose augins pomidorus.
„Sandora” iki šiol valdė žemės ūkio įmonę „Integruotos agrosistemos”, auginančią daržoves.
Atsidarė durys į ES
Kol Ukrainoje mėginama diegti lietuviško verslo tradicijas, šios šalies kapitalas taip pat ieško vietos Lietuvoje. Šiemet liepą didžiausia Ukrainos konditerijos gamintoja „Roshen Confectionery Corporation” už daugiau kaip 2 mln. JAV dolerių įsigijo uostamiesčio bendrovę „Klaipėdos konditerija”.
Kijeve su Lietuvos žurnalistais susitikęs šios kompanijos prezidentas Viačeslavas Moskalevskis teigė, kad kol kas įmonė rekonstruojama ir tik ištyrus rinkos poreikius bus nuspręsta, kokį asortimentą gamins Klaipėdos gamykla.
„Kodėl ją pirkome? Todėl, kad ji buvo parduodama. Norime dirbti su ES šalimis, o tam reikia turėti savą importuotoją. Mums tai – galimybė eksportuoti savo produkciją į ES valstybes be jokių muitų. Planuojame dirbti visame pasaulyje, o bus, kaip bus”, – dėstė ateities planus įmonės vadovas.
V.Moskalevskis davė suprasti greitai perpratęs Lietuvos verslo specifiką, kuri „žiūrint pro viešbučio langą gali atrodyti visai kitaip”. Ukrainos investuotojai jau pajuto darbo jėgos stygių, tačiau atsivežti savo tautiečių neketina.
„Ukrainiečių į Lietuvą nevešiu. Kvalifikuotų darbuotojų man reikia ir Ukrainoje. Mano nuomone, vietos rinkoje turi dirbti vietiniai”, – įsitikinęs korporacijos vadovas.
Jis spėjo pastebėti, kad Lietuvoje „krovikų dar yra”, tačiau neradus kvalifikuotų specialistų, geros produkcijos pagaminti nepavyks.
Prarado savo veidą?
Ukrainos investuotojams nepavyko taip greitai užmegzti santykių su Lietuvos mažmeninės prekybos tinklais, keliančiais savas sąlygas tiekėjams. Demonstruodamas savo požiūrį į prekybininkus V.Moskalevskis prasitarė, kad Lietuvoje didelių prekybos centrų yra daugiau nei gyventojų, o didieji prekybos tinklai siūlo tas pačias prekes.
Kol nebus pasirašytos sutartys su prekybininkais, „Roshen” neketina Lietuvos rinkos užversti ukrainietiška produkcija, jos neplanuojama ir reklamuoti.
Konkrečių planų, kaip užkariauti Lietuvos rinką, Ukrainos investuotojai kol kas teigia nekuriantys. Vienas jų argumentų – konditerija nėra stipri Lietuvoje, kur į lyderius išsiveržė pieno ir mėsos sektoriai.
„Visi Baltijos šalių konditerijos fabrikai prarado savo veidą. Estijos „Kalev”, Latvijos „Laimos” produkcija, kaip ir Lietuvos konditerijos gaminiai, labai suvienodėjo. Jūsų šalyje konditerijos produkcija brangi, tačiau vartotojai neturi iš ko pasirinkti. Kokybė neatitinka kainos”, – pareiškė V.Moskalevskis, nors ir pripažino, kad dabartinė situacija rinkoje – gana įtempta.
Vysis konkurentus
Tarp artimiausių „Roshen” planų – sukurti naujus prekės ženklus ir jais savo gaminius pristatyti ES šalyse. Pagal optimistinius Ukrainos investuotojų planus dabartinį Baltijos šalių lyderį „Kraft Foods” jie planuoja pasivyti per penkerius metus, o pagal pesimistinį variantą – per dešimtmetį.
Beje, „Kraft Foods” taip pat aktyviai skinasi kelią į Ukrainos rinką su „Karūnos” prekės ženklu, tačiau, V.Moskalevskio nuomone, importinė produkcija neva nėra tokia paklausi kaip vietinė.
Po rekonstrukcijos „Klaipėdos konditerija” turėtų gaminti iki 300 tonų saldainių per mėnesį. Uostamiesčio fabrikas ir toliau turėtų gaminti tik karamelinius saldainius. Kitos produkcijos gamyba užsiims likę „Roshen” padaliniai.
„Roshen” priklauso gamyklos Kijeve ir dar trijuose Ukrainos miestuose, bendrovė kasmet pagamina daugiau nei 200 tūkst. tonų produkcijos: saldainių, šokolado, karamelės, sausainių, vaflių, marmelado ir tortų. Daugiau kaip 200 rūšių konditerijos gaminiai parduodami Rusijoje, Kazachstane, Moldovoje, Estijoje, Latvijoje, JAV, Kanadoje, Vokietijoje ir Izraelyje.
2002-aisiais „Roshen” įsigijo Lipecko (Rusija) konditerijos fabriką „Likonf”, per metus pagaminantį daugiau nei 30 tūkst. tonų produktų. Naujausias pirkinys – Klaipėdos gamykla tapo mažiausiu „Roshen” padaliniu, kur po rekonstrukcijos dirbs apie 200 žmonių. Visuose „Roshen” fabrikuose iš viso dirba beveik 10 tūkst. darbuotojų.
„Roshen” korporaciją valdo Ukrainos Rados deputatas Piotras Porošenka, dar vadinamas „šokolado karaliumi”, kuris buvo vienas prezidento Viktoro Juščenkos rinkimų kampanijos rėmėjų. Jam priklausantys konditerijos fabrikai 2003-2005 metais gavo 6 mlrd. grivinų (3,1 mlrd. litų) pajamų.