Nepaisant į pagalbą atskubėjusių nepažįstamųjų pasiaukojimo, tragedijos neišvengta
Aistra žvejybai, kuriai Lietuvos žemės ūkio universiteto profesorius bei šios aukštosios mokyklos Žemės ūkio inžinerijos instituto Raudondvaryje vyriausiasis mokslo darbuotojas Ramūnas Lionginas Bareišis, buvo ištikimas visą gyvenimą ir net turėjo sportinės žūklės sporto meistro vardą, tapo tragiška jo lemtimi.
Nelaimė, nutraukusi šešiasdešimt aštuntuosius ėjusio profesoriaus gyvenimo siūlą, įvyko sekmadienio popietę Trakų rajone, Aukštadvaryje.
Lemtingų sutapimų grandinė
Pasak velionio žmonos Marijos Bareišienės, tai buvo pirma jos vyro bei aistrą žvejybai iš pastarojo paveldėjusio jauniausio sūnaus – Klaipėdos universiteto pirmakursio išvyka į šį vandens telkinį. Jį profesoriui parodė vienas minėtose apylinkėse gyvenantis studentas, pats pasitikęs tądien svečius iš Kauno ir paskolinęs valtį.
Paskutinį kartą su išvykusiaisiais žvejoti M.Bareišienė tądien kalbėjo likus maždaug valandai iki nelaimės. Jie teigė, kad kimba nekaip ir buvo ką tik papietavę. Baigdami pokalbį sakė, kad pamėgins išplaukti į ežerą dar kartą.
Vyrai planavo pažvejoti dar porą valandų. Apie įvykusią nelaimę M.Bareišienei buvo pranešta už pustrečios valandos, kai apie pusę keturių paskambino dvidešimtmetis sūnus ir sunkiai rinkdamas žodžius pranešė, kad greitosios pagalbos medikams atgaivinti tėčio nepavyko.
Tragedijos liudytoju tapęs velionio sūnus mamai pasakojo, kad nelaimė įvyko jau baigiantis žvejybai, kai tėvas kažko atsistojo valtyje. „Gal užkibo?” – dalijosi su dienraščiu prielaidomis našlė.
Amžinybei prilygusios dešimt minučių
Tėvui atsistojus, valtis apsivertė. Pasak sūnaus, pirmasis vandenyje atsidūrė tėvas, iš paskos – jis.
Valtis nugarmėjo dugnan gana greitai. Atsidūrusieji vandenyje apie penkiasdešimt metrų nuo kranto spėjo nusitverti vienos gelbėjimo liemenės.
Sūnus pasakojo, kad žmonių aplinkui nebuvo matyti: ežerą gaubė migla, tačiau jie iš paskutiniųjų šaukėsi pagalbos. Vanduo buvo toks ledinis, kad nebuvo įmanoma net judėti. Be to, jų vilkėti specialūs žvejų kostiumai bei batai darėsi vis sunkesni ir netrukus taip pat pradėjo tempti dugnan, kaip ir valas, likęs užsivijęs ant profesoriaus rankos – spiningui nuskendus.
Tėvą supančiojusį valą sūnui pavyko nupjauti, šiaip taip išsitraukus iš kišenės peilį. Pavyko plūduriuojantiesiems vandens paviršiuje įsikibus į gelbėjimo liemenę šiaip taip išsimauti ir iš žemyn traukiančių permirkusių batų.
Atrodo pats likimas skęstantiesiems atsiuntė ir pagalbą. Jų šauksmą išgirdo tame pačiame ežere su valtimi žvejoję du pagyvenusio amžiaus sutuoktiniai iš Vilniaus. Pasak dvidešimtmečio, šis stebuklas įvyko maždaug už dešimties minučių, o gal tik taip atrodė, kiekvienai sekundei prilygstant amžinybei.
Išbandymą atlaikė tik dvidešimtmetis
Prisiyrę iki nelaimėlių, sutuoktiniai juos partempė į krantą. Kelti permirkusiuosius į valtį buvo pavojinga, todėl krantą jie pasiekė vandeniu.
Sūnus motinai pasakojo, kad ištrauktas į krantą tėvas dar turėjo sąmonę. Išgelbėtojai juos perrengė turėtais drabužiais, užkūrė laužą bei bandė šildyti ir kitais būdais. Tačiau iškviesta greitoji užtruko. Paaiškėjo, kad pagalbos šauksmą jos ekipažas užregistravo, būdamas kitame ežero krante ir turėjo įveikti nemažą kelio gabalą.
M.Bareišienės žiniomis, belaukiant greitosios jos vyras ėmė prarasti sąmonę: nebesusigaudė nei kur yra, nei kas atsitiko, ir be perstojo šaukė sūnų, nors šis laikė jį apglėbęs.
Atvykę greitosios medikai profesoriaus jau neatgaivino. Jo mirties liudijime teigiama, kad vyriškis nuskendo – įtraukė į plaučius vandens. Paraleliai konstatuojamas ir didelis kūno atšalimas.
Dvidešimtmetis iš mirties nasrų ištrauktas. M.Bareišienės teigimu, greitosios pagalbos bei Trakų ligoninės, į kurią jis tą popietę buvo nuvežtas, medikų profesionalumo bei pasiaukojimo dėka. Jiems moteris dėkinga ne mažiau, negu minėtai vilniečių šeimai, kurios pavardės ji vakar negalėjo pasakyti.