Baigiantis 2006-iesiems, dar kartą pagražbyliaukime apie bulvę, taip tvirtai ir neapskundžiamai įsitaisiusią mūsų laukuose, rūsiuose, ant virtuvės stalo.
Tokią pat garbingą vietą ji turėtų užimti ir tarp gydomųjų augalų.
Atidengė paminklą
Šie metai ypatingi: jai atidengtas net paminklas. Jei dar neaplankėte jo, tai nepraleiskite progos kokį laisvadienį pasukti Salantų link pro Nasrėnus. Kairėje pusėje pamatysite didingą paminklą vyskupui Motiejui Valančiui, o dešinėje, atkėlę senovinius vartus, keliuku žengsite tiesiai į bulvę. Ši, žinokite, skruostus išpūtusi, vylingai šypsosi Valančiui.
Būtent M.Valančius „dokumentavo”, kad bulvės Žemaitiją pasiekė 1806 m. per Klaipėdą ir pirmiausiai buvo išbandytos Nasrėnuose pas Pilypą Ruigį. Todėl ir paminklui parinkta ši vieta.
Kažin ar koks kitas valgomas augalas yra sukėlęs tiek įvairiausių ginčų, nuotykių, net karų, kaip bulvė. Išskyrus Airiją, kituose Europos kraštuose ji buvo priimta nepalankiai. Tik ekstravagantiškos dvarų damos įsakydavo savo sodininkams gėlynuose auginti bulvių, nes jų žiedai itin tiko skrybėlaitėms puošti. Be to, bulvių žiedų puokštė – puikūs natūralūs kvepalai.
Labiausiai bulvei nusipelnė prancūzų agronomas Augustas Parmantjė. XVIII amžiaus pabaigoje jis parašė ne vieną traktatą apie bulvių naudingumą ir platino per to meto akademinę visuomenę. Įtikino. Sako, paminklas Augustui Parmantjė Prancūzijoje nuolat skendi bulvių žieduose.
Rusijoje, Vokietijoje bulvių auginimas buvo valstybinės reikšmės reikalas, tekdavo įsikišti kariuomenei.
Kol nebuvo bulvių, valstiečių pagrindinis maistas buvo ropės ir griežčiai (sėtiniai).
Geriau – su lupenomis
Bulvės turi daug mūsų organizmui reikalingų medžiagų: vitamino C, gyvybingumą palaikančio vitamino E, vitamino PP, kuris šalina nuovargį, nemigą, dirglumą. B grupės vitaminų, tausojančių mūsų nervus, daug įvairių druskų – ypač naudinga kalio druska, reikalinga širdžiai stiprinti, yra fosforo, kalcio.
Visų šių savybių gausiausiai turi tik su lupena virtos bulvės. Jeigu bulvės perverdamos, iš jų daromos „pliūrės” – atimama gamtos dovana. Šviesaus atminimo sveiko gyvenimo propaguotoja, gyvenusi Klaipėdoje, Tatjana Mironova taip mums liepia elgtis su bulvėmis.
Bulvių neskusti, o švariai nuplauti po tekančiu vandeniu, dėti į verdantį vandenį. Nesūdyti. Prieš baigiant virti, įmesti žalumynų, šaknelių – kaip į sriubą. Tinka švarios salierų, morkų lupenos. Šis nuoviras bus naudingas.
Kai bulvės išvirė, nusunkti į švarų indą, perkošti ir prieš valgį išgerti puodelį šio šilto nuoviro.
Kas liko – nusiprausti veidą, nusiplauti rankas, pakaitinti kojas – minkština, švelnina odą. „Tokias kojytes ir išbučiuoti galima”, – primena Tatjana savo žmogaus pastebėjimą.
„Pusmarškonė” košė
Aleksandro Pakalniškio etnografiniame leidinyje „Žemaičiai”, išleistame Čikagoje, nurodyta, kad populiarioji žemaitiška „pusmarškonė” košė buvo verdama iš bulvių su lupenomis. Išvirdavo, nusunkdavo, sugrūsdavo, atskiesdavo vandeniu, išplakdavo, tada perkošdavo per sietą į kitą puodą. Nuo to košimo ir būsiąs kilęs vardas „košė”. Į perkoštą baltą bulvių tyrę (lupenos lieka siete) deda miltų, dažniausiai stambiai maltų ruginių, verda ant nedidelės ugnies, plaka menturiu, kol gerai sutirštėja. Štai ir visa košės paslaptis. Prie jos dar būtina padaryti „mirkalą”, kas šiandieną būtų „padažu” vadinama. Su svogūnais paspirginami rūkyti lašinukai, nusemiami taukai, įberiami ir pakepinami miltai, užpilama pieno, užverdama, perpilama į molio dubenį (ilgiau neatvės) įmetamas lauro lapas, supilami nusunkti taukai.
Bulves visada reikia dėti į verdantį vandenį – išlieka daugiau naudingųjų medžiagų.
Verdant neskustas bulves, įpilti truputį pieno – bus baltesnės. Kad verdamų bulvių vanduo nepultų iš puodo – įpilti truputį aliejaus.
Bulvėms skusti reikia nerūdijančio plieno skutuko, grūsti tik mediniu grūstuvu.
Keptos bulvės netenka vitaminų.
Sunką gerti sveika
Bulvė – gera daktarė. Žalių bulvių sunka turi daug vitamino C. Laimėsite daug daugiau sveikatos, jei gersite sunką, negu kad valgysite cepelinus.
Bulvių sunka gydo virškinimo traktą, sutvarko gleivinę, padeda žmonėms, kurių oda yra su pigmentinėmis dėmėmis.
Bulvių sunka teigiamai veikia periferinę nervų sistemą, skydliaukę (sergantiems „struma”).
Bulvių sunka nėra maloni gerti. Tačiau, ko žmogus nepadarai, kai ligos verčia.
Svarbi pastaba: nusprendus gydytis (ar tik pasistiprinti ir taip neblogą sveikatą) bulvių sunka, savaitę prieš tai ir gydymosi kurso metu maitintis tik vegetariškai: nevalgyti mėsos, žuvies, pieno produktų, kiaušinių – tik augalinį maistą. (Minėtoji „pusmarškonė” košė tuomet valgoma be įprasto mirkalo, tik su aliejumi.)
Bulvių sunką gerti po pusę stiklinės du kartus per dieną. Kiekvieną kartą sunkti šviežias, laikyti netinka. Būtina nusėsdinti krakmolą. Tarkuoti neskustas bulves.
Žalių bulvių sunka – geriausia sklerozės profilaktika. Jeigu nuo 40 metų amžiaus kas rytą prieš valgį išgersite stiklinę ką tik išsunktos bulvių sunkos ir tvarkingai maitinsitės, sklerozė jūsų nevargins iki 100 metų.