Sąžinės atsakomybę prieš žmones Klaipėdos miesto Garbės pilietis Alfonsas Žalys laikė ne mažesne už atsakomybę prieš Dievą.
Tikriausiai todėl klaipėdiečiai A. Žalį prisimena su didžiule pagarba ir nuoširdžia meile.
Lydėdami jį Amžinybėn jie apgailestauja, kad tokių iškilių žmonių – reta.
„Vadovas turi viską žinoti”
Vieno reikšmingiausių A. Žalio laikais Klaipėdoje iškilusių kultūros objektų – Lietuvos jūrų muziejaus – buvęs ilgametis direktorius Aloyzas Každailis A. Žaliui dėkingas už įdiegtą tvarką ir drausmę.
„A. Žalys buvo labai reiklus sau ir aplinkiniams. Jo manymu, vadovas turi viską žinoti. Todėl ir pats asmeniškai kiekvieną savaitgalį atvykdavo pasižiūrėti, kaip vyksta muziejaus įrengimo darbai. Jam reikėjo viską pačiam pačiupinėti”, – pasakojo A. Každailis.
Muziejininkas dar pabrėžė, jog A. Žalys buvo labai įžvalgus, vertindamas kitų žmonių galimybes ir sugebėjimus.
„Kartą tarp mudviejų buvo labai karštas pokalbis dėl Jūrų muziejaus plėtros. Jis buvo pavargęs ir suirzęs dėl pinigų trūkumo, o aš dar pasakiau, jog žvejai atiduoda paskutinį medinį žvejybos tralerį, kad jį galima užkonservuoti, įrengti ekspoziciją.
Tuokart jis pratrūko, jog nėra pinigų, tačiau tą patį vakarą susivaldęs dėl pasikarščiavimo paskambino man į namus ir pripažino, jog reikalinga įrengti laivų saugojimo aikštelę”, – prisiminė pokalbininkas.
„Apeidavo įstatymus”
Kai dabartinis Klaipėdos meras Rimantas Taraškevičius atvyko į Klaipėdą dirbti kaip jaunas statybų specialistas, A. Žalys buvo Vykdomojo komiteto pirmininkas.
„Mums teko daug bendrauti, nes jis pats rūpindavosi ir prižiūrėdavo kiekvieną objektą. A. Žalys buvo labai principingas žmogus. Reiklus sau ir kitiems. Stebėdavausi jo išmintimi ir gudrumu apeinant tuometinius įstatymus, bendraujant su centrine valdžia dėl statybų finansavimo.
Kad gautų pinigų Klaipėdos dramos teatro rekonstrukcijai, vykdomus darbus jis pavadino kapitaliniu remontu; Jūrų muziejaus delfinariumo įrengimas buvo pristatytas kaip papildomų baseinų statyba, namų valdybos dirbtuvėmis buvo pavadintos patalpos šalia Ledo maniežo, kuriose įrengti kompresoriai ledui gaminti…, – su šypsena A. Žalio darbus prisiminė R. Taraškevičius.
„Amžinas balansavimas tarp draudimų ir aukštesnių siekių buvo pagrindinis darbo Vykdomajame komitete bruožas”, – rašė pats A. Žalys, pernai išleistoje prisiminimų knygoje „Prisikėlimas”. Už Klaipėdos dramos teatro kapitalinį remontą-rekonstrukciją jis gavo trečiąjį Ministrų Tarybos papeikimą.
„Už tokius ūkinius nusižengimus galėjo kelis kartus pasodinti į kalėjimą! Tačiau respublikos Plano komitete taip pat buvo Lietuvos patriotų – jie suprato ir nemedžiojo ko nereikia. Išgyventi ar neišgyventi? Išlikti ar ištirpti? Atsilaikyti ar pasiduoti bendrai tėkmei? Būti ar nebūti? Tokie visiškai neretoriniai klausimai buvo apėmę mūsų mintis ir jausmus, kai skyrėme strateginį dėmesį švietimo ir kultūros objektams”, – rašė A. Žalys.
Nerealizuota idėja – tiltas
Architektas Petras Lapė apie A. Žalį atsiliepė kaip apie retos vidinės kultūros žmogų.
„Jis niekada nesiekė naudos sau. Buvo idėjos žmogus ir pats turėjo labai daug idėjų, ir, svarbiausia, sugebėdavo jas realizuoti. Niekada nesitraukdavo, kol nepasiekdavo tikslo.
Jis buvo atviras, draugiškas, nuoširdus žmogus, gerbdavo kitų nuomonę. Jis pasitikėdavo specialistais, savo srities profesionalais, bet jam reikėdavo argumentuotai įrodyti savo tiesą”, – A. Žalio portretą piešė P. Lapė.
Pasak architekto, viena A. Žalio idėja – dar nerealizuota. „Kartą plaukiant keltu iš Jūrų muziejaus jis paklausė, ar realu būtų statyti tiltą į Kuršių neriją. Jis numatė Klaipėdos uosto plėtrą ir tai, kad ateityje, padidėjus laivų srautui, mes su keltais neišsiversime. Tačiau tada jis jau buvo išrinktas į Aukščiausią Tarybą ir nesiryžo vadovauti šiam darbui iš Vilniaus.
Viliojo inteligentus
Architektė Laima Šliogerienė A. Žalį apibūdino, kaip didį strategą, pasižymėjusį globaliu mąstymu. Labai šiltą, nuoširdų, o kai reikia – kietą žmogų.
„Jis mylėjo Klaipėdą. Tai nėra tušti žodžiai. Kai buvo restauruojamas senamiestis, jis kiekvieną dieną eidavo ir žiūrėdavo kiekvieną detalę. Jam netrūko nei idėjų, nei energijos rūpinantis tokių svarbių objektų, kaip Klaipėdos piliavietė, Jono kalnelis ir kt., sutvarkymu. Tačiau dar didesnis jo nuopelnas – intelektualų, menininkų, mokslininkų priviliojimas į Klaipėdą. Jis suprato, kad miestas – ne pastatai, bet žmonės ir rūpinosi, kad Klaipėdoje būtų kuo daugiau inteligentijos”, – pastebėjo L. Šliogerienė.
Pasakotų be galo
Vienas iš A. Žalio bendražygių, jo komandos narių – Valentinas Greičiūnas prisipažino negalįs apie šį iškilų žmogų kalbėti trumpai – pasakoti apie A. Žalio asmenybę galima be galo.
„Man labiausiai imponavo A. Žalio pareigingumo ir atsakomybės prieš žmones jausmas, duotų pažadų vykdymas. Tai man atrodo labai svarbu dirbant savivaldybėje. Be to, A. Žalys mokėjo kritiškai vertinti savo veiklą, darbą. Jis buvo reiklus sau. Tai persidavė ir aplinkai.
Reikšmingas visai šaliai
Metus laiko A. Žalio pavaduotoju dirbęs, vėliau pirmuoju Klaipėdos meru po Žalio tapęs Povilas Vasiliauskas savo pirmtaką bei mokytoją apibūdino kaip išskirtinę asmenybę ne tik Klaipėdoje, bet ir visoje šalyje.
„A. Žalys – legendinė figūra uostamiesčio istorijoje. Jis buvo labai iniciatyvus ir toli žvelgiantis vadovas, tikras savo miesto ir šalies patriotas, sąjūdininkas, valstybės atkūrėjas iš didžiosios raidės.
Jis rūpinosi Klaipėda ir Lietuva negalvodamas apie save, savo saugumą. Sąjūdžio laikais jam tvirtinti nešdavome įvairiausius tuomet pavojingus dokumentus ir visada gaudavome jo paramą.
A. Žalys buvo labai plačių interesų ir tyros sąžinės žmogus. Jokie sprendimai, sukėlę abejonių dėl skaidrumo, jam vadovaujant nepraslysdavo.
Dirbti po jo buvo lengva, nes jis vadovavo labai tvarkingai. Mano uždavinys buvo nepagadinti, ir pratęsti jo darbus”, – prisiminė p. Vasiliauskas.
Išėjo ramia sąžine
„Mano sąžinė dėl darbo Klaipėdoje rami. Manau, kad viską dariau, kad joje stiprėtų kultūra, švietimas, aukštasis mokslas – viskas, ko reikia lietuvybei Klaipėdoje stiprinti”, – taip savo darbus reziumavo pats A. Žalys.
„Vakarų ekspreso” redakcijos kolektyvas nuoširdžiai užjaučia velionio A. Žalio artimuosius ir kartu su visa Klaipėda liūdi uostamiesčiui netekus šio iškilaus žmogaus
Alfonsas Žalys
1929-10-05 – 2006-12-12
Po ilgos ir sunkios ligos mirė Lietuvos Nepriklausomos Valstybės Atstatymo Akto Signataras, ilgametis Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto pirmininkas, Klaipėdos miesto Garbės pilietis, Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordino kavalierius Alfonsas Žalys.
Dvidešimt vienerius metus, nuo 1969 iki 1990-ųjų, Alfonsas Žalys dirbo Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto pirmininku. Šis brandžiausias A. Žalio gyvenimo laikotarpis tapo legenda: tokio patriotizmo, tokio darbo kulto, visapusiško miesto ugdymo ir kultūrinimo Lietuva dar nebuvo mačiusi.
A. Žalys su bendražygiais Antrojo pasaulinio karo suniokotą Klaipėdą, pasmerktą likti tarybinio uosto sandėlių miestu, pavertė harmoningu pramonės ir lietuviškos kultūros centru.
Klaipėdos senamiesčio prikėlimas, piliavietės grąžinimas miestui, Klaipėdos universiteto įsteigimas, Jūrų muziejaus ir delfinariumo įkūrimas, Liaudies opera, išaugusi į Muzikinį teatrą, Dramos teatro rekonstravimas, vaikų meno ir sporto mokyklos, Paveikslų galerija, Parodų rūmai, Mažosios Lietuvos istorijos, Laikrodžių, Kalvystės, Pilies muziejai, Vasaros koncertų estrada, didžiulės skulptorių dirbtuvės, karilionas, skulptūrų parkas, sporto salės, ligoninių miestelis, paminklai Kristijonui Donelaičiui, Herkui Mantui, Simonui Dachui, Martynui Mažvydui, Didžiosios ir Mažosios Lietuvos susivienijimui – visa tai susiję su Alfonsu Žaliu, su jo asmenine iniciatyva, rūpesčiu ir pastangomis. Daugelis lietuviškos kultūros įtvirtinimo darbų tarybiniais laikais buvo atliekami rizikuojant užimamomis pareigomis ir visa karjera, tačiau Alfonso Žalio patriotizmas, drąsa ir asmenybės kilnumas visados ėmė viršų.
Mokslininkų, sportininkų ir menininkų – architektų, dailininkų, muzikų, rašytojų – kvietimas į Klaipėdą, jų globa davė puikių rezultatų: mieste sėkmingai veikia Universitetas su specifiniais jūriniais fakultetais, gausu muziejų, parodų salių, skulptūrų, verda kūrybinis gyvenimas teatruose, šokių ir muzikos, sporto kolektyvuose.
Alfonsas Žalys gimė 1929 m. Šiaulių rajono Raizgių kaime. Anksti netekęs motinos, augo pas senelį ant Dubysos kranto. Besimokydamas Šiluvos vidurinėje mokykloje, iš vienuoliktos klasės jis buvo pašauktas į kariuomenę, kurioje pasižymėjo kaip geras krepšininkas, atstovavęs Baltarusijos krepšinio rinktinei. Grįžęs iš kariuomenės, 1953 m. buvo priimtas į Tytuvėnų rajono laikraščio redakciją literatūriniu darbuotoju, greit išrinktas Tytuvėnų rajono komjaunimo komiteto sekretoriumi, išsiųstas mokytis į Vilniaus aukštąją partinę mokyklą, kurią baigė 1961 m. Tais pačiais metais A. Žalys buvo išrinktas Lietuvos komunistų partijos Klaipėdos miesto komiteto sekretoriumi. 1964 m. baigė studijas Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete. Nuo 1969 iki 1990 m. dirbo Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto pirmininku. Nuo 1971 m. buvo renkamas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu, nuo 1985 iki 1990 m. buvo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo narys.
Alfonsas Žalys, visą gyvenimą būdamas karštas Lietuvos patriotas, tapo vienu pirmųjų Lietuvos Sąjūdžio aktyvistų. Ypač didelio atkaklumo ir dvasinių jėgų pareikalavo Sąjūdžio metai iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, iki tarybinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos, kadangi nacionalinio išsivadavimo judėjimo sąlygos įvairiataučiame Klaipėdos mieste su gausiomis tarybinės kariuomenės įgulomis buvo sunkios ir pavojingos.
1988 m., eidamas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos nario pareigas, A. Žalys buvo vienas iniciatorių rengiant ir priimant Pilietybės įstatymą, Valstybinės kalbos įstatymą, Konstitucijos pataisas, sugrąžinusias lietuvių kalbos, kaip valstybinės, Tautiškos Giesmės, kaip Valstybės himno, ir lietuviškos Trispalvės, kaip valstybinės vėliavos, statusą.
1989 metais A. Žalys buvo Lietuvos komunistų partijos XX suvažiavimo delegatas, balsavęs už LKP atsiskyrimą nuo TSKP. Tai jis laikė pirmuoju žingsniu į Lietuvos valstybės nepriklausomybę.
1990 m. A. Žalys buvo Lietuvos Sąjūdžio iškeltas kandidatu į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą. Išrinktas deputatu, 1990 m. kovo vienuoliktąją A. Žalys balsavo už Lietuvos Nepriklausomos Valstybės Atstatymo Aktą.
Darbą Lietuvos Respublikos Aukščiausiojoje Taryboje – Atkuriamajame Seime – A. Žalys laikė savo gyvenimo viršukalne.
Aukščiausiojoje Taryboje A. Žalys dirbo su Klaipėdos miesto problemų našta – ėjo Savivaldybių reikalų komisijos pirmininko pavaduotojo pareigas, rengė 1990 m. spalio 5 d. priimtą nutarimo projektą dėl Klaipėdos universiteto steigimo, gynė Melnragės ir Girulių girią nuo nepagrįstos naftos terminalo statybos, rūpinosi Lietuvos jūrų laivyno likimu.
Po Aukščiausiosios Tarybos deputato kadencijos grįžęs į Klaipėdą, A. Žalys rūpinosi miesto kultūra: vadovavo M. Mažvydo paminklo statymo organizaciniam komitetui, Klaipėdos senamiesčio globos komitetui. Kaip yra pasakęs pats A. Žalys, ilgi įtempto darbo metai, nuolatinis stresas palaužė sveikatą.
Klaipėdai atidavęs visas jėgas, ją prikėlęs, sukultūrinęs, sulietuvinęs, Alfonsas Žalys ilgiems amžiams liks gyva Lietuvos legenda, kadangi gyvuoja ir plečiasi visas tas gėris, kurį pasėjo kilnioji jo siela, jo asmenybės sąžiningumas, atkaklumas, tvirtumas.
Velionis pašarvotas Klaipėdos dramos teatre.
Atsisveikinimas šiandien, ketvirtadienį, gruodžio 14 d., nuo 10 val.
Rytoj, penktadienį, gruodžio 15 d., 9 val., šv. mišios už velionį Kristaus Karaliaus bažnyčioje.
Karstas iš Dramos teatro išnešamas rytoj, penktadienį, gruodžio 15 d., 12 val. Laidojamas Lėbartų kapinėse.