Keturis infarktus ir insultą patyręs vyriškis nepraranda optimizmo bei gyvenimo džiaugsmo
Kauniečiui Antanui Poškui – beveik septyniasdešimt, bet jis gyvybingas ir kupinas entuziazmo, nors gyvenimas nepagailėjo išbandymų. Vyriškis yra patyręs keturis infarktus ir insultą. „Bet ne mano charakteriui nusiminti ir pasiduoti nevilčiai. Net ir tada, kai ligoninės palatoje rimtai galynėjausi su mirtimi, gydytojai stebėjosi, kad aš ne dejuoju, o dainuoju”, – sako pensininkas.
Atsiliepė tarnyba laivyne
Antanas Poškus pirmąjį infarktą patyrė būdamas 34 metų. Kai patekęs į ligoninę koridoriumi buvo vežamas į reanimaciją, jį ištiko klinikinė mirtis, medikai vyrą vos išplėšė iš mirties gniaužtų. „Sūnui tada buvo septyneri, dukrai – pusketvirtų metų, – prisimena A.Poškus. – Buvau pačiame jėgų žydėjime, dirbau įmonėje šaltkalviu įrankininku. Apie ligą negalvojau, bet ji atėjo netikėtai”.
Vyriškis mano, kad širdis taip anksti sustreikavo dėl jaunystėje patirtos sunkios karinės tarnybos: penkerius metus teko praleisti sovietiniame laivyne, tolimoje Šiaurėje. Ten tarnauti buvo skiriami stiprūs, itin sveiki vyrai, koks ir buvo Antanas. Iš pradžių Solovecų salose jis baigė radiotelegrafistų mokyklą, vėliau buvo išsiųstas į Severomorską ir net į pasaulio pakraštį – Prano Juozapo žemę. „Vadai taip toli ištrėmė todėl, kad atsisakiau stoti į komjaunimą”, – prisimena jaunystės metus Antanas. Tarnaudamas laivyne jokiais negalavimais nesiskundė: grūdindavosi lediniu vandeniu, basas bėgiodavo po sniegą. Bet nelengva tarnyba, matyt, neigiamai pakoregavo sveikatą.
Po pirmojo infarkto vyras buvo dispanserizuotas, ne kartą gydėsi sanatorijose. Prabėgus ketveriems metams, besigydant Kauno klinikose, teko patirti antrąjį infarktą, vėl – klinikinę mirtį. Kova už gyvybę buvo laimėta, bet laukė naujas jėgų išbandymas: nuo plaučių uždegimo netikėtai ištiko insultas. „Paralyžiavo dešinę pusę, atėmė kalbą. Buvo baisu – guli, turi sąmonę, bet pasakyti nieko negali, – prisimena Antanas. – Nelengvai, bet išsikapsčiau ir iš šios ligos. Tada nutariau daugiau judėti, mankštintis”.
Sirgdamas pasistatė namą
A.Poškus teigia be darbo negalįs gyventi, tad nusipirko sodo sklypą, savo rankomis jame susimūrijo namą. Mat labai mėgsta meistrauti, keliose įmonėse dirbdamas šaltkalviu-įrankininku garsėjo kaip sumanus racionalizatorius. „Statant namą be manęs niekas neįkalė nė vienos vinies, be to, iš akmenų pats susimūrijau garažą”, – pasakoja Antanas. Šalia sodo namelio puikuojasi ir jo sumeistrauti poilsiui skirti originalūs suoliukai, pavėsinės, anūkams skirtos sūpuoklės. Poškų sodyba Šatijų sodų bendrijoje – viena gražiausių. Ponui Antanui tvarkytis sodyboje padeda žmona ir dukra. Daug metų veiklus ir darbštus A.Poškus buvo sodų bendrijos valdybos narys.
„Sodas man teikia daugiausia atgaivos, čia gyvenu nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Graži gamta, paukščių čiulbėjimas suteikia jėgų, jaučiuosi daug geriau. Kasu žemę, šienauju žolę, prižiūriu augalus. Daugiabutyje gyventi nuobodu, nuo ryto iki vakaro būdamas tarp keturių sienų neturiu kuo užsiimti. Sode gyvenčiau visą žiemą, bet neleidžia žmona, ji išgyvena dėl mano sveikatos”, – pasakoja vyriškis.
Išgyventi yra dėl ko: vyras praėjusį kovą patyrė ketvirtą infarktą. „Pasakiau sau: buvo ir praėjo. Turiu nepasiduoti. Gydytojai pataria operuoti širdį, bet aš nesutinku. Manau, kad galiu ištverti ir neguldamas po peiliu”, – pasakoja geros nuotakos nestokojantis pensininkas.
Antanas sako esą jauniausias ir ilgiausiai gyvenantis infarktininkas Lietuvoje. Jis mano, kad po sunkios ligos jam padeda atsitiesti optimizmas ir linksmas būdas. Nuo pat vaikystės Antanas mėgsta dainuoti, turi gražų balsą. Dainuoja sode, namuose, net besigydydamas ligoninėje užtraukdavo dainą. Gydytojai ir kiti ligoniai stebėdavosi: vyriškis kovoja su mirtimi, bet nepasiduoda. „Valgau viską, jokių dietų nesilaikau, ypač mėgstu užkirsti lašinukų”, – sako A.Poškus. Didžiausias jo džiaugsmas – nuo aštuonių mėnesių senelio auginamas dvylikametis anūkas.
Mokestis už kraujo tyrimą
Antrąją invalidumo grupę turintis vyriškis sako, kad dėl savo sveikatos būklės kartais patenka ir į keblias situacijas. Gydytojai, žinodami, kad žmogus išgyveno keturis infarktus, jam bijo ištraukti net dantį. „Į Kalniečių polikliniką nuėjau norėdamas užsiregistruoti pas odontologą. Mat buvo nulūžęs dantų „tiltelis”, reikėjo traukti danties šaknį. Man pasakė, kad pas gydytoją pateksiu tik po dešimties dienų. Tada kreipiausi į Klinikų medikus. Jie, išgirdę mano diagnozę, bijojo traukti dantį, liepė pirmiausia poliklinikoje išsitirti kraują”.
A.Poškus, atėjęs pas savo šeimos gydytoją, nustebo: ji pasiuntė pasidaryti kraujo tyrimą, už kurį reikėjo mokėti 11 Lt 60 ct. „Esu kardiologinis ligonis. Man nuolat daromi visi kraujo tyrimai, ir visada nemokamai. Tad kodėl šį kartą turėjau mokėti?” – stebėjosi vyriškis. Jis tiek pinigų, kiek buvo prašoma, turi, bet iš principo neaišku, kodėl antros grupės negalią turinčiam ligoniui nėra nuolaidų.
Kalniečių poliklinikos 3-ios pirminės asmens sveikatos priežiūros klinikos vyresnioji specialistė Virginija Lukšienė „Kauno dienai” paaiškino, kad biocheminis kraujo krešėjimą (protrombiną) nustatantis kraujo tyrimas ligoniams nemokamai atliekamas tik po infarkto praėjus ne daugiau kaip 6 mėnesiams. A.Poškus esą jau nebepriklausė šiai kategorijai, o ligonių kasos skirti pinigai kitų ligonių biocheminiams kraujo tyrimams jau buvo pasibaigę. Nemokamai, pasak gydytojos, nustatoma tik glikemija ir cholesterolio kiekis kraujyje. Keturis infarktus išgyvenusio A.Poškaus tokie argumentai neįtikina: jis mano, kad nemokamai pasidaryti būtiną kraujo tyrimą jis turi teisę.
Pashol nx! 🙂