Lietuvos treneris pergalių džiaugsmui ir nesėkmių kartėliui stengiasi skirti kuo mažiau laiko
Geriausiu lapkričio mėnesio Rusijos vyrų krepšinio superlygos čempionato treneriu pripažintas Antanas Sireika mano, kad šios sporto šakos ateitis priklausys universaliems žaidėjams.
„Krepšinis vystosi taip, kad lieka vis mažiau skirtumų tarp krepšininkų pozicijų, jų amplua. Tas pats atletas gali žaisti ir atakuojantis gynėjas, ir kaip lengvasis puolėjas. Iš tokių žaidėjų suburtos komandos reikalaus iš trenerių kūrybiškesnio darbo”, – sakė Kazanės „Uniks” strategas interviu žurnalui „Planeta Basketbol”.
Tradicijų ištakos – istorinės pergalės
– Beveik ketvirtis Rusijos superlygos klubų trenerių – lietuviai. Kaip paaiškintumėte, kodėl Jūsų mažoje šalyje tiek daug aukštos kvalifikacijos krepšinio specialistų, gerų žaidėjų?
– Lietuvoje gilios krepšinio tradicijos. Susidomėjimą šia sporto šaka paskatino nacionalinės rinktinės pergalės Europos čempionatuose 1937-aisiais ir 1939-aisiais metais. Krepšinis tapo ypač populiarus.
– Tarkime, jei anuomet Europos čempione būtų tapusi Lietuvos tinklinio rinktinė, ar dabar Jūsų šalyje karaliautų tinklinis?
– Ko gero, taip.
– Koks, Jūsų nuomone, yra idealus krepšininkas?
– Man toks buvo Aleksandras Belovas. Ūgiu, kūno sudėjimu, plastiškumu, gebėjimu judėti, šokinėti jis buvo tiesiog sutvertas krepšiniui. Po to aš pamačiau Maiklą Džordaną. Jis visai kitoks: mašina, kompiuteris. Taip, Džordanas krepšinyje gali viską, tačiau jis – ne Belovas.
Dirbti skatina įkvėpimas
– Ar Jūs patenkintas savo darbu?
– Trenerio darbą lyginu su dailininko ar poeto kūryba. Mus irgi skatina įkvėpimas. Galvoji, vertini, ieškai. Komanda, kurią sukuria treneris, – tarsi paveikslas, kuris gali žavėti arba atvirkščiai – nepatikti žiūrovams.
Krepšinis keičiasi. Prieš dvidešimt metų jis buvo visiškai kitoks. Įdomu dalyvauti jo vystymosi procese. Dabartiniams treneriams reikia gerai jausti laiko pulsą, numatyti būsimas žaidimo tendencijas, nuolat semtis naujovių. Tik taip dirbant galima tikėtis sėkmės.
Po pralaimėjimų analizuoju jų priežastis, kartais smerkiu save, kad pasirinkau krepšinį. Mane mokė taip: jei nori sulaukti pensijos, pergalių džiaugsmui ir nesėkmių kartėliui skirk kuo mažiau laiko.
– Kokį įspūdį Jums paliko Japonijoje vykęs pasaulio čempionatas?
– Labai daug ką lemia krepšininkų susižaidimas. Jo efektyvumas tiesiogiai nepriklauso nuo sudėtingumo. Graikijos rinktinė įveikė amerikiečius nesudėtingu, tačiau gerai suderintu žaidimu. Čempionato finalas dar kartą parodė, kokį vaidmenį šiuolaikiniame krepšinyje atlieka gynyba.
Nemėgsta išdavikų
– Aplankėte daug pasaulio šalių. Kur Jums labiausiai patiko?
– Australijoje. Tai – rojus žemėje. Ten medžiai žydi, nokina vaisius ir numeta lapus vienu metu. Neįsivaizdavau, kad mūsų planetoje gali būti kas nors panašaus.
– Jūs tikintis žmogus?
– Taip, tačiau į bažnyčią nevaikštau. Tikiu aukštesnėmis jėgomis, tikiu, kad yra kažkas, kas valdo mūsų likimus. Gerbiu visų religijų tikinčiuosius, nes manau, kad tikintis žmogus yra geras.
– Kokią žmogaus savybę vertinate labiausiai?
– Padorumą. Labiausiai nemėgstu, kai išduoda.