Streikai, grasinimai, turto niokojimas. Pasijutę nuskriausti to griebėsi jau ne vienos garsios žemyn smingančios įmonės darbininkai.
Prieš kelerius metus įvairiuose šalies miestuose nuvilnijusi protestų banga šį kartą kyla Panevėžyje.
Iki šiol nesuremontuotos naujojo televizorių kineskopus gaminančio Panevėžio „Ekrano” cecho pagalbinės patalpos, kurias nusiaubė atleisti šios gamyklos darbuotojai.
Informacija apie šiuos įvykius, kuriuos patys darbininkai pavadino riaušėmis, buvo slepiama. Sunkius laikus išgyvenančios gamyklos vadovai apie tai nepranešė net teisėtvarkos pareigūnams.
Vis dėlto „Lietuvos ryto” prispirtas „Ekrano” generalinis direktorius Eimutis Žvybas patvirtino buvus tokių išpuolių.
Niokojo suremontuotą cechą
„Ekrano” turtas buvo nusiaubtas pavasarį, kai iš įmonės atleista net tūkstantis darbuotojų.
Gavę atleidimo lapelius žmonės nervinosi, tūžo, plūdosi, o moterys verkė. Viešumoje dar bandę tvardytis darbininkai slapta davė valią rankoms ir kojoms.
Paskutinę darbo dieną vyrai, pasiėmę sunkius įrankius, užsidarė pagalbinėse patalpose ir puolė daužyti, kas pakliuvo – naujus unitazus, praustuvus, dušų kabinų sienas, spinteles, veidrodžius, kabyklas.
Taip buvo nusiaubtos naujojo cecho patalpos – mat buvo atleisti visi jo darbuotojai.
Po garsiojo prieš beveik trejus metus vykusio gaisro šį cechą jau buvo spėta suremontuoti.
Draugai pasijuto konkurentais
Gamykloje, kurioje vis garsiau kalbama apie galimą bankrotą, įtampa neatslūgsta ir dabar.
Kai kurie panevėžiečiai „Lietuvos rytui” prisipažino, jog, gavus atleidimo lapelius, po to atsisveikinus su įmone, kurioje išdirbta daug metų, netgi apninka mintys apie savižudybę.
Nuo vasario itin sparčiai, maždaug po šimtą litų per mėnesį, pradėjo mažėti ir dar neatleistų darbuotojų atlyginimai.
Kaip teigė viena darbininkė, nuo vasario iki liepos jos atlyginimas sumažėjo bene perpus – nuo daugiau kaip tūkstančio litų „į rankas” iki 600 litų.
Darbininkai, laukdami galimo atleidimo, ėmė šnairuoti vieni į kitus, buvę draugai tapo konkurentais. Prasidėjo piktos apkalbos, įskundinėjimai valdžiai.
Senieji gamyklos darbuotojai įsitikinę, jog vien dėl savo pasiaukojimo bendrovei nusipelno likti dirbti, o atleisti pirmiausia reikėtų naujokus. Šie taip pat nesijaučia prastesni už veteranus.
Jaunesnieji kelia sparnus
Dabar „Ekrane” yra likę per pusketvirto tūkstančio darbuotojų.
Šį mėnesį išleisti priverstinio poilsio darbuotojai dar neprarado vilties grįžti į cechus. Jie viliasi, kad valdžia jų neapgavo, ir rugpjūčio viduryje vėl bus paleisti konvejeriai.
Tačiau ne vienas panevėžietis jau svarsto ir atsarginius variantus. Daugelis jaunesnių darbuotojų palaiko ryšius su išvykusiais į Airiją ar Angliją buvusiais kolegomis, giminėmis ir taip pat kelia sparnus išvykti.
Kaltinimai – savininkams
Daugelis „Ekrano” darbininkų dėl savo likimo kaltina bendrovės vadovus, kurie esą nesugebėjo numatyti perspektyvų ir garantuoti stabilaus gamybos proceso.
„Savininkai, žinoma, apsidraudė savo ateitį – įkūrė antrines įmones, investavo pinigus į viešbučių verslą, pervedė į Šveicarijos bankus”, – savo įtarimais su „Lietuvos rytu” dalijosi panevėžiečiai.
Nemažą dalį gamyklos akcijų valdantis „Ekrano” generalinis direktorius E.Žvybas yra seniai įsitvirtinęs šalies milijonierių dvidešimtuke.
Be to, Panevėžyje veikia ne viena „Ekrano” antrinė įmonė – „Ekrano ekspedicija”, „Kagrio” kepykla, to paties pavadinimo valykla ir skalbykla, „Ekmecha”.
Direktorius nemato bėdos
Paklaustas apie vandalizmo aktą gamyklos ceche E.Žvybas buvo nekalbus: „Techninės linijos neliestos – apie tai nėra jokių faktų. O tai, kad suniokojo savo buitines patalpas, rodo ne ką kita, o mūsų kultūros lygį”.
Anot generalinio direktoriaus, darbininkai pakenkė tik patys sau, nes turės grįžti dirbti į tokias patalpas, kokias paliko.
Kita vertus, E.Žvybas neįžvelgė didelės bėdos – esą patalpas ir taip nuolat reikia remontuoti.
Pripažinęs, jog nuotaikos gamykloje nėra geros, jos vadovas patikino, kad streiko situacija dar nejuntama.
E.Žvybas aiškino, kad „Ekranas” jau ne pirmą kartą yra patekęs į sunkią padėtį, tačiau sugebėdavo iš jos išsikapstyti – apie galimą bankrotą negali būti kalbos.
Pripažino ir savo klaidas
Vis dėlto direktorius patvirtino, kad šiuo metu situacija labai sudėtinga – „Ekranas” jau įklimpęs į 200 milijonų litų skolų liūną ir nežino, ar pavyks iš jo išsikapanoti.
Bendrovę dėl jos miglotos ateities spaudžia kreditoriai, o tiekėjai nebesutinka tiekti detalių. Bankams reikia grąžinti praėjusių metų skolas, užtat sunku gauti pasiskolinti naujų sumų.
Ties bankroto riba balansuojantis „Ekranas” pateikė iki šiol negirdėtą ieškinį Europos Komisijai. Jame prašoma pritaikyti antidempingo priemones Pietryčių Azijos šalių – Indijos ir Pietų Korėjos – gamintojams.
E.Žvybas pagalbos kreipėsi ir į Panevėžio miesto politikus.
Gamyklos direktorius neneigė, kad buvo padaryta klaidų: „Mes per vėlai pradėjome dairytis kito produkto. Per daug optimistiškai buvo manyta, kad kineskopai gyvuos ilgiau, nei dabar paaiškėjo”.
Protestavo ištisus metus
Didžiausia visų laikų darbuotojų protesto akcija Lietuvoje vyko 2000-aisiais Kaune, kai žlugusios gumos gaminių įmonės „Inkaras” darbuotojai reikalavo uždirbtų pinigų.
Visą šalies valdžią išjudinę protestai prasidėjo pirmosiomis sausio dienomis ir nuslopo tik gruodžio pabaigoje.
Kauniečiai nuolat budėjo prie įmonės vartų, surengė kelias bado akcijas ir net šturmavo Kauno apskrities viršininko administracijos patalpas.
„Inkaro” gamykla buvo privatizuota 1994 metais ir padalyta į septynias atskiras bendroves. Didžiąją dalį akcijų valdė su skandalinguoju EBSW koncernu susijusios bendrovės.
Protesto akcijas inicijavo „Inkaro avalynės” darbininkai, kuriems bendrovės administracija daugiau kaip pusmetį nemokėjo atlyginimų. Įmonėje dirbo per 1100 darbuotojų, o skolos jiems siekė 2,3 mln. litų.
Buvo pralieta ir kraujo
Pirmasis konfliktas įsiplieskė 2000 metų sausio 11 dieną, kai kelios dešimtys darbininkų blokavo „Inkaro” vartus ir neleido išgabenti į Angliją gatavos produkcijos, dalies įrenginių. Mainais už laisvą kelią vilkikams jie reikalavo uždirbtų pinigų.
Tačiau bendrovės administracija vėl mėgino išgabenti avalynės siuntą ir pasamdė dvi dešimtis apsaugos darbuotojų. Grumtynių metu nukentėjo dvi kaunietės – joms prireikė medikų pagalbos. Vėliau prie gamyklos pastato išdygo pirmosios palapinės, kuriose 4 darbuotojai pradėjo bado streiką.
Viršininkas sukiršino žmones
Ugnį pakurstė tuometis Kauno apskrities viršininkas, dabartinis Seimo narys konservatorius Kazimieras Starkevičius. Jis iš apskrities kasos paėmė 275 tūkst. litų ir juos išdalijo 51 „Inkaro avalynės” darbuotojui.
Šis poelgis papiktino kitus nieko negavusius kauniečius. Jiems susidarė įspūdis, kad K.Starkevičius galėtų gauti ir daugiau pinigų, todėl nužygiavę 5 kilometrus žmonės užėmė viršininko administracijos pastatą.
Rugpjūčio 1 dieną bado akciją paskelbė jau 10 „Inkaro avalynės” darbuotojų, išsiskirsčiusių po mėnesio. Pardavus dalį gamyklos turto žmonės gavo po 17 proc. jiems priklausančių pinigų.
Tų pačių metų spalį bado akciją pradėjo 6 darbuotojai. Marija Petravičienė ir Aldona Visockienė be maisto išgyveno net 50 parų.
Akcija baigėsi paliaubomis
2000 metais darbininkų protesto akcijos buvo ypač dažnos. Jos vyko net keliose šalies vietose.
Viena jų buvo surengta Mažeikiuose.
Tuomet dešimt akcinės bendrovės „Oruva” darbininkų pareikalavo nedelsiant išmokėti jiems priklausančius atlyginimus ir ėmė badauti.
Jiems įmonė buvo skolinga nuo 7 iki 15 tūkstančių litų.
Tuomet šios bendrovės skolos jau buvo viršijusios 70 milijonų litų įstatinį kapitalą, o Finansų ministerijai įkeistas visas 150 milijonų litų vertės „Oruvos” turtas. Buvo kreiptasi į teismą dėl šios įmonės bankroto.
Prie gamyklos vartų pasistatę palapines bado akcijos dalyviai išbuvo du mėnesius. Juos parėmė dar dešimtys šios gamyklos darbininkų.
Galiausiai ši akcija baigėsi paliaubomis.
„Oruvos” vadovams pavyko įtikinti piketuotojus, kad bus pasirašytas milijoninis kontraktas, kuris leis bent iš dalies atsiskaityti su nuskriaustais darbininkais.
Siuvėjus pavyko įtikinti
Tais pačiais metais darbininkų protesto akcija buvo surengta sunkius laikus išgyvenusioje bendrovėje „Alytaus tekstilė”.
Siuvyklos cecho darbuotojai atsisakė eiti į darbą ir ėmė streikuoti, reikalaudami sumokėti tris mėnesius negautus atlyginimus.
Įspėjamuoju streiku beveik 300 siuvėjų tuomet palaikė šios bendrovės audimo cechų darbuotojai, kuriems irgi vėlavo atlyginimai.
Vis dėlto „Alytaus tekstilės” vadovai įtikino siuvėjus nutraukti akciją, pažadėję su jais atsiskaityti.
2000 metais prie Prezidentūros rūmų Vilniuje bado akciją buvo surengę ir dešimt likviduojamos Plungės „Litodos” gamyklos darbininkų.
Limina Kepalaitė, Arūnas Karaliūnas