Nuolatinis skubėjimas, įtampa, darbas iki išsekimo – daugeliui pažįstamos būsenos. Jau ir nebesistebime, netikėtai dėl šių būsenų susirgę infekcine ar kita liga ir atsidūrę ligoninėje.
Bet ar padarome išvadas, ar ir toliau aliname savo organizmą neskirdami jam reikiamo dėmesio? Ko reikia organizmui, kas jį alina, o kas puoselėja? Apie tai kalbėjomės su Klaipėdos apskrities ligoninės Vidaus ligų diagnostikos skyriaus vedėju Audriumi Lekštučiu.
Mėgstame kartoti: mano imunitetas silpnas, susilpnėjęs. Gydytojai pavartoja terminą „Imunodeficitas”. Ar iš tikrųjų žinome, kas tai?
Medikų vartojamas terminas apibrėžia būklę, kurią sukelia lėtinės virusinės ligos, kaip ŽIV, hepatitai B, C, onkologinės ir kitos. Žmonės susilpnėjusį imunitetą supranta kiek kitaip – kaip savijautą, kurią sukelia fizinis nuovargis, peršalimai, stresai, nesubalansuota ar nepakankama mityba, darbo ir poilso režimo pažeidimai.
Koks tas imuniteto susilpnėjimo, apie kurį šnekama, mechanizmas?
Virusinių respiracinių ligų atsiradimas iš tiesų reiškia, kad mūsų apsauginis barjeras yra pralaužtas. Iš prigimties žmogaus burnoje gyvena apie 200 rūšių mikrobų, o apatiniai kvėpavimo takai yra sterilūs. Tarp jų egzistuoja apsauginis barjeras – didžiulės limfinio audinio sankaupos, esančios nosiaryklėje, gerklėje, taip pat tonzilės, kurios dažnai pašalinamos dėl tonzilito. Šis barjeras neleidžia iš nesterilios terpės burnos užkratui patekti į apatinius kvėpavimo takus. Bronchų gleivinė išklota gleivėmis, tos gleivės, judėdamos į viršų, iš ten išneša visa, kas pateko, – mikrobus, kietąsias daleles. Visa tai nevalingai praryjame, o mūsų skrandis suvirškina viską, net vinis. Tik helikobakterijos pylori nebijo druskos rūgšties, visi kiti vargšeliai mikrobai nuryjami ir suvirškinami.
Peršalus ši gleivių evakuacijos funkcija trumpam gali sutrikti. To užtenka, kad užkratas prašoktų apsauginį barjerą. Ir tai sukelia tam tikrus imuniteto sutrikimus, pakeičia netgi baltųjų kraujo kūnelių – leukocitų – funkciją. Beje, šią funkciją keičia net emocinis ar fizinis stresas: jei ištirsime kraują prieš egzaminą, rasime kraujuje leukocitozę.
Statistika teigia, kad nepaisant medicinos pažangos, visuomenė tik dar labiau serga? Kaip tai paaiškinti?
Tai natūralu, nes visuomenė sensta. Prognozuojama, kad Europos Sąjungos šalyse 2025 metais žmonių, vyresnių nei 65 metų, skaičius padidės dar 40 procentų.
Natūralu, kad bakterinės ligos, kurias sukelia įvairūs mikroorganizmai, darosi vis piktesnės. Tai ir paties žmogaus, ir gydymo nuopelnas. Mes antibiotikais bandome kovoti su gyvais padarais, kurie evoliucine prasme daug senesni už mus. Kad infekcines ligas galima įveikti vien antibiotikais – pasirodė tik iliuzija. Mes patys antibiotikais atliekame mikrobų selekciją. Gydydami jais tik skatiname atsparių mikrobų padermių dauginimąsi. Juk mikrobai turi savybę atsparumą antibiotikams perduoti kitoms mikrobų rūšims. Todėl atsparių mikrobų skaičius vis didėja.
Ar tai reiškia, kad antibiotikai vartojami neracionaliai?
Tiesa. Lietuvoje prieš keletą metų atlikti statistiniai tyrimai parodė, kad 65 proc. vaikų ir 35 proc. suaugusiųjų, kurie kreipėsi dėl viršutinių kvėpavimo takų infekcijų, buvo skirti antibiotikai. Skirti nemotyvuotai ir neracionaliai. Juk vis dėlto didesnę dalį respiracinių infekcijų sukelia virusai. Tokiu būdu atlikdami mikrobų selekciją skatiname jų atsparumą vaistams.
Štai ir dabar skyriuje turime antibiotikų reklamą, kurioje parašyta, kad šiuo plataus veikimo spektro antibiotiku gydyta 300 mln. vaikų visame pasaulyje. Tai uždelsto veikimo bomba ateinančioms kartoms.
Teko skaityti, jog visi ilgaamžiai mažai prausiasi. Ar gali būti, kad kvapnus muilas nepalankiai veikia sveikatą?
Taip ir yra. Perdėtas švarumas – mūsų imuniteto priešas. Labai piktinuos, kai matau muilo, sterilizuojančio rankas, reklamą. Tai individo ekologijos pažeidimas. Ją labai smarkiai keičia naujų cheminių medžiagų atsiradimas ir platus vartojimas buityje. Prieš 100 metų šių sintetinių medžiagų nebuvo. Mūsų organizmas priverstas tas medžiagas atpažinti, jas nukenksminti ar įjungti į savo medžiagų apykaitą.
Tyrimai rodo, kad, pvz., Italijoje alergiškų žmonių beveik tris kartus daugiau nei kitose ES šalyse. Ir tai susiję su tuo, kad italai daugiausia suvartoja asmens higienos priemonių. Išsivysčiusiose šalyse, kur asmens higienos lygis aukštas, sergamumas alerginėmis ligomis didesnis nei besivystančiose šalyse.
Nustatyta, jog tie, kurių žarnyne yra helmintų, kirminų, rečiau serga Krono liga. Kai helmintų yra, imunitetas nukreiptas prieš juos. O kai kirminų nėra – imunitetas nukreiptas prieš patį save ir ardo plonosios žarnos gleivinę.
Žinoma, rankas plauti yra būtina, bet nebūtina ir net kenksminga plauti muilu su dezinfekuojančiom priemonėm. Stenkimės neauginti vaikų steriliomis sąlygomis, naudodami daug skalbimo ar plovimo priemonių, kad nesuardytume natūralų mikroorganizmų lauką ir nesusargdintume vaiko alergija ar odos ligomis.
Vis ginčijamasi – skiepytis nuo gripo ar ne?
Pasirinkimo reikalas. Bet aš esu už skiepus, jie sumažina sergamumą. Mutavęs gripo virusas gali sukelti pandemiją, aukos bus milijoninės. Todėl skiepai – pasaulinės pandemijos prevencija.
Kiekvienais metais nuo gripo miršta keli žmonės. Esu patyręs, ką reiškia sunkus gripas su komplikacijom, niekam nelinkėčiau. Jis ir paskatino pradėti skiepytis.
Dažnas išsigąsta, aptikęs keliom dalim pakilusią ar nukritusią temperatūrą. Ar tai visada kokios ligos ženklas?
Tai ne liga, jei nėra kitų jos simptomų. Mums nuo seno klaidingai įskiepyta, kad žmogaus normali temperatūra – 36,6 laipsnio Celsijaus. Bet nėra žmogaus, kurio tokia temperatūra būtų visą laiką. Tai tik vidurkis. Kūno temperatūra per parą vis kinta. Žemiausia ji būna 4 val. nakties – apie 35 laipsnius. Atsibudus, bet neatsikėlus, – apie 36. Išlipus iš lovos – 36,6. Nuo pietų daliai žmonių ji kyla iki 37 ar net daugiau laipsnių. Kai imam snausti – temperatūra ima mažėti. Žmonės to nežino, nes paprasčiausiai nematuoja.
Blogiausia, kad aptikęs kiek pakilusią temperatūrą žmogus kreipiasi į šeimos gydytoją, o tas, manydamas esant gripo komplikaciją, skiria antibiotikus. Tas geria savaitę, jaučia nerimą, temperatūra ima dar labiau kilti. Gydytojas skiria leidžiamus antibiotikus. Tada moterims prasideda antibiotikų sukeltos grybelinės infekcijos ir jos pakliūva į ligoninę.
Kūno termoreguliacijos centras yra pagumburio srityje, smegenyse. Esant reikalui jis duoda komandą pakelti kūno temperatūrą suaktyvinant medžiagų apykaitą, mažinti – prakaituojant. Bet kartais po ilgesnio karščiavimo ar labai jautrios nervų sistemos žmonėms siunčiamios neadekvačios komandos.
Ar skubantys žmonės, vaistais mažindami temperatūrą, nekenkia sau?
Negalima užsiimti savigyda neatlikus tyrimų. Negerti temperatūrą mažinančių vaistų. Visose reklamuojamose savijautą peršalus neva gerinančiose priemonėse – tas pats kepenims kenkiantis paracetamolis su įvairiais jo priedais. Šie vaistai užtušuoja ligos simptomus.
Nuo virusinės ligos turime pasveikti patys, net nuo gripo. Karščiavimas – tai organizmo reakcija į virusinę infekciją, nepalankių sąlygų virusui sukėlimas. Mažindami temperatūrą vaistais padarom komfortiškas sąlygas virusams, užtęsiame sveikimą ir galime sulaukti komplikacijų.
Kita vertus, prigėrus vaistų ir pagerėjus savijautai žmogui kyla pagunda nubėgti į darbą ir užkrėsti visą kolektyvą. Taip didinama komplikacijų grėsmė, platinama virusinė infekcija.
Paracetamolio toksiškumas išauga geriant mažai skysčių. O pavartotas su net maža doze alkoholio jis gali sukelti ryškią intoksikaciją.
Tad kaip gydytis peršalus ir kokiais atvejais temperatūrą mažinti – ne nuodėmė?
Gulėti lovoje ir gerti skysčius. 1 laipsnis pakilusios temperatūros reikalauja papildomų 10 gramų vandens kilogramui svorio. Nosį gerai skalauti jūros vandeniu. Temperatūrą mažinti tik tada, kai aukštą – nuo 38,5 laipsnio – žmogus labai blogai toleruoja. Taip pat reikėtų ją mažinti, jei žmogus serga lėtine plaučių arba širdies liga, nes kiekvienas laipsnis pulsą mažiausiai padažnina 10-ia kartų. Tada gali išsivystyti širdies nepakankamumas.
Temperatūrą mažinti mechaninėm priemonėm – šaltu kompresu ant kaktos, ledų pūsle kepenų plote. Tik nesušaldyti odos – pakloti rankšluostį. Jei tai nepadeda – vartoti medikamentus.
Kaip neperšalti, kaip savim pasirūpint?
Daugiau skirkime sau dėmesio. Grūdinkimės, sureguliuokime darbo ir poilsio režimą. Respiracinėm ligom užsikrečiama dažniausiai ne per orą, o per rankas, kai liečiame apkrėstą paviršių. Todėl dažniau plaukim rankas, avėkim šiltus batus, tinkamai renkimės, kad neprakaituotume ir nesušaltume (jokių plikų bambų). Svarbus visavertis miegas, subalansuota mityba, vitaminų vartojimas.