„Afganus“ žeidžia visuomenės smūgiai

Afganistano kare praėjusio amžiaus aštuntąjį-devintąjį dešimtmetį kariavusius lietuvius skaudina vėl pasigirstantys visuomenės balsai, neva lietuviai į tą kruviną mėsmalę važiavo savo noru, norėdami pasipelnyti, tad esą nereikia jiems nei lengvatų, nei paminklų.

Po to, kai praėjusį penktadienį Vilniuje buvo atidengtas pirmas Lietuvoje paminklas, skirtas 1979-1989 m. Afganistano kare žuvusiems kariams iš Lietuvos atminti, internete pasipylė atsiliepimai, esą ir vėl statomi paminklai okupantams.

„Bjauriausia yra tai, kad mūsų tauta yra abejinga, bet viduje visus griaužia baisi rūgštis… Jeigu tu nepareiškei savo nuomonės, kai turėjai tai padaryti, tai gal patylėk ir dabar. Gerbti reikėtų visus karius, o ne skirstyti į „geriečius“ ir „blogiečius“. Juk jie į karą ėjo ne savo noru“, – pyko Afganistane pusantrų metų kariavęs klaipėdietis Zigmas Stankus.

Ar dažnai tenka susidurti su tokia netolerancija, – „Vakarų ekspresas“ paklausė Z. Stankaus?

Visi kartoja, esą kodėl afganistaniečiams turi būti skirtos lengvatos? Juk ne mes juos ten siuntėme. Tame yra dalis tiesos. Ypač šitaip galėtų sakyti jaunimas. Bet tuomet galėtume paklausti, kodėl dalį biudžeto turime atiduoti tremtiniams? O kuo mes skiriamės nuo tremtinių, juk mūsų irgi niekas neklausė, nori važiuoti, ar ne? Vežė, ir tiek.

Kaip jus išvežė?

Man buvo 18 metų, kai patekau į kariuomenę, į Uzbekiją, o paskui visą pulką išvežė į Afganistaną.

Ar eidamas į kariuomenę žinojote ką nors apie Afganistaną?

Aš nežinojau net kur ta Uzbekija, o karas Afganistane dar nebuvo prasidėjęs, todėl ėjau ramiai. Norėjau eiti į kariuomenę, nes bijojau patekti į kalėjimą, mat buvau gana padūkęs gatvės vaikas. Kita vertus, tuomet nebūdavo kito pasirinkimo. Dabar kariuomenė yra sąlyginis dalykas – gali eiti, gali išsisukti, o tuomet išsisukdavo tik vienas procentas.

O ką jums sakė, kai po pusmečio tarnavimo Uzbekijoje išvežė į Afganistaną?

Nieko. Komandiruotė, ir viskas. Kai atskridome, buvo ramu. Susišaudymai prasidėjo po trijų dienų. Po pusmečio patekau į pirmąsias operacijas, kitaip sakant, – į tikrą karą. Neslėpsiu, kai kiti kariai pasakodavo apie karą, buvo noras pačiam pabandyti… Bet patekus į tą mėsmalę norėjosi iš ten ištrūkti.

Norėjosi pabėgti?

O kur pabėgsi? Aplinkui kalnai. Buvo tokių, kurie bandė bėgti – paskui parveždavome subadytus, nuluptomis odomis į morgą, kad jų kūnai būtų parsiųsti tėvams. Šitaip su jais susidorodavo vietiniai.

Ar skaičiavote, kiek nušovėte žmonių?

Skaičiavau, bet skaičiaus nesakysiu. Skaičiavau tik tuos, kuriuos žinau, kad nušoviau šimtu procentų.

Eidavote patikrinti?

Juk jei į galvą šauni, ir taip aišku, kad šimtu procentų, bet jei pravažiuodamas į namą miną paleidi, nebėgi skaičiuoti ir tikrinti, kiek ten žuvusiųjų.

Atsimenate tą jausmą, kai nušovėte pirmą kartą?

Tikrai neapsivėmiau, kaip rodo per filmus. Gal mes mažiau sentimentalūs nei amerikiečiai… Tiesiog suveikia savisaugos instinktas. Jei tau ir tavo draugams kyla pavojus, tiesiog naikini tuos, kurie tą pavojų kelia. Kuo daugiau nušauni, tuo didesnis pasitenkinimas, nes, vadinasi, gerai įvykdei užduotį. Man keista, kad dabar politikai sako, esą Irake esantys lietuviai kariai atstovauja Lietuvai. Jie tikrai negalvoja apie Lietuvą, jie tiesiog galvoja apie tai, kad turi atlikti kario prievolę – prieš save ir savo draugus.

Teko patirti draugų netektį?

Taip. Būdavo labai sunku, kai žūdavo kolega. Apimdavo baisi tuštuma ir dar didesnė neapykanta.

Pusantrų metų kare – daug ar mažai?

Mokslininkai yra paskaičiavę, kad kovos veiksmuose daugiausia galima išbūti šešis mėnesius. O mes išbuvome kone trigubai daugiau. Natūralu, kad daugeliui „afganų“ galėjo pavažiuoti stogas, atsirado vadinamasis PPS (potrauminis pokarinis sindromas). Juk 1981 metais, kai grįžome į tėvynę, nežinojome, kas yra psichologas.

Kaip reabilitavotės?

Daug ir kvailai gėriau. Vėliau padėjo šeima, vaikai.

Pavyko susirasti žmoną?

Argi problema susirasti žmoną? Kitiems juk pavyksta ir tris, ir keturis kartus… Juokauju, bet iš tiesų šeima padėjo man reabilituotis. O esminis lūžis įvyko, kai man jau buvo trisdešimt. Tuomet restauravau Rietavo bažnyčią – nukritau nuo pastolių ir susižeidžiau stuburą. Tuomet pervertinau gyvenimo vertybes.

Kokius prioritetus sau išsikėlėte?

Nieko geriau už dešimt Dievo įsakymų nesugalvosi. Tik nepagalvokit, kad aš jų šventai laikausi. Išpažinties paskutinį kartą buvau, kai man buvo 15 metų. Man atrodo, kad Bažnyčia yra teatras, juk melstis gali ir namuose.

Kare melsdavotės?

Taip. Iš baimės. Kai buvo labai riesta, aš net buvau pasižadėjęs šventam Petrui žvakelę uždegti.

Uždegėt?

Ne.

Ir tikėk vyrų pažadais…

Nežinau, kažkas viduje neleidžia to padaryti…

Sapnuojat košmarus?

Juk didžiausias košmaras sapnuoti uošvę… O jei rimtai, tai baisiausia sapnuoti ne patį karą, o tai, kad mane ir vėl ima į armiją. Įrodinėju, kad aš jau ten buvau, jau invalidumą turiu, bet niekas manęs neklauso… Beje, daugelis „afganų“ sako irgi tokį košmarą sapnuojantys. Čia turbūt tas pats, kaip košmarišką gimdymą patyrusiai moteriai sapnuoti lytinį aktą.

Depresija kamuoja?

Yra geras Stalino posakis, kad depresija yra šunų liga. Neturi ką veikti – atsisėda ir kaukia. Savęs gailėjimąsi geriausiai gydo veikla.

Dėl to pradėjote rašyti knygas?

Pirmą knygą „Kaip tampama albinosais“ parašiau, kai susižalojau stuburą. Tuomet visuomenėje buvo skleidžiama labai daug neteisingos informacijos apie Afganistaną. Buvo sakoma, kad žuvo tik „lochai“, kurie nemokėjo elgtis su ginklais ir patys nusišovė. Kadangi man nusibodo visiems įrodinėti, kaip buvo iš tikrųjų, parašiau tarsi dienoraštį. Kad iš jo išeis knyga, net nesapnavau. Juk neturiu jokio išsilavinimo. Mokykloje net rašinėlių neparašydavau. Bet galiu pasidžiaugti, kad pirmoji knyga iki šiol perkama.

Knygynuose jau pasirodė ir antroji jūsų knyga „Miražas“.

Tai dar viena mano avantiūra. Šią knygą parašiau norėdamas jaunimui parodyti, kaip viskas buvo prieš trisdešimt metų.

Dažnai susitinkate su karo draugais?

Taip, norisi susitikti, bendrauti. Nuo tų laikų mes vieni kitiems esame „bratanai“. Bet susirinkę tikrai neverkšlename ir apie karą nesišnekame.

O ką veikiate?

Užsidegame žvakę ir meldžiamės. Juokauju, žinoma.

Turite kokių nors ritualų?

Taip. Trečią stikliuką visuomet geriame už žuvusiuosius. O visas kitas „po chodu“. Ir tikrai ne tris teišgeriame…

Vakar Seimas atvėrė kelią Afganistane kariavusiems lietuviams įgyti nuo okupacijos nukentėjusių asmenų statusą.

Parlamentas po svarstymo pritarė tai numatančio Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo pataisoms, kurias dabar nagrinės Seimo komitetai.

Asmenys, kuriems pripažįstamas nukentėjusių asmenų statusas, turi teisę gauti įstatymų nustatytas socialinės rūpybos lengvatas ir valstybės paramą.

Tokios valdžios malonės Afganistane kariavę lietuviai laukia jau daug metų.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Lietuvoje su žyma , , , , .

1 atsiliepimas į "„Afganus“ žeidžia visuomenės smūgiai"

  1. ske

    skaiciau knyga. Sakyciau, verta demesio. 😉

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.