Ar reikia partijoms milijonų?

Kalbos apie politinių organizacijų ir rinkimų kampanijų finansavimo skaidrumą suaktyvėja likus maždaug pusmečiui iki rinkimų ir nurimsta iš karto po jų

Kai patys dešiniausi ir liberaliausi politikai pradeda dėstyti socialdemokratines mintis, tampa aišku, kad rinkimai jau nebe už kalnų. Štai Liberalų sąjūdžio frakcijos narys Kęstutis Glaveckas, kaip tikras socialistas, spaudoje piktinasi, kad mokesčių politika, kuria remiantis sudaromas biudžetas, „toliau didins socialinę bei pajamų diferenciaciją tarp atskirų gyventojų sluoksnių, o darbo jėga išliks labiau apmokestinama negu kapitalas“. Taip, šioje vietoje profesorius teisus. Tačiau rinkimai baigsis ir K.Glaveckas bei jo bendražygiai vėl sugrįš prie liberalizmo ir laisvosios rinkos idėjų propagavimo bei realizavimo.

Kitas rinkimų artėjimo požymis – kalbos apie partijų ir rinkimų kampanijų finansavimo skaidrumą. Ypač jos suaktyvėja likus maždaug pusmečiui iki rinkimų ir nurimsta iš karto po jų. Kalbų išties būna daug. Vos ne prieš kiekvienus rinkimus naujai redaguojamas ir įstatymas. Tačiau rezultatas nesikeičia. Taip nuo rinkimų iki rinkimų partinė-politinė sistema ir gyvena su tomis pačiomis ydomis bei landomis. Todėl apie tai būtina pakalbėti išsamiau. Juo labiau kad apie būtinybę reformuoti Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymą, rinkimus reglamentuojančius įstatymus kalba ir specialistai.

Štai, pavyzdžiui, Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) teigia, kad „svarbūs sprendimai neretai priimami vadovaujantis ne vien vertybiniu pagrindu, ir atsižvelgdama į gana aukštą korupcijos suvokimo indeksą, sudarantį galimybes per politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimą tiesiogiai veikti šalies politinę sistemą, STT mano esant tikslinga, vadovaujantis užsienio valstybių ekspertų rekomendacijomis ir sukaupta patirtimi, koreguoti egzistuojančią politinių kampanijų finansavimo tvarką siekiant šių tikslų: atriboti rinkėją nuo neteisėtų pinigų, didinti partinę konkurenciją, t.y. sudaryti palankias sąlygas parlamentinėms, neparlamentinėms ir opozicinėms partijoms stiprėti“ ir t.t.

Lygių galimybių kontrolierė Aušrinė Burneikienė savo išvadose sako, kad „atsižvelgiant į netiesioginės diskriminacijos apibrėžimą, įvertinus Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą neutralią normą, nustatančią reikalavimus valstybės skiriamam finansavimui gauti, galima būtų daryti pakankamai pagrindo turinčią išvadą, kad Lietuvos Respublikos piliečiai gali nukentėti dėl savo politinių įsitikinimų, nes už jų pasirinktą partiją balsuos mažai rinkėjų ir ši partija negaus valstybės skiriamo finansavimo, ir tikėtina, kad nelaimės vietų Seime. Todėl šiuo požiūriu galima būtų įžvelgti netiesioginę diskriminaciją dėl politinių įsitikinimų“.

Jau vien remiantis šių institucijų vadovų išvadomis ir nuomone akivaizdu, kad būtina sutvarkyti anksčiau paminėtus įstatymus taip, kad visos veikiančios registruotos partijos turėtų bent panašias galimybes politinei veiklai, rinkimuose galėtų konkuruoti idėjomis ir programomis, bet ne pinigų reklamoms kiekiu, o rinkėjai turėtų pasirinkimą ir nepapirktą pasirinkimo laisvę. Už tokias galimybes netiesiogiai pasisako ir patys rinkėjai katastrofiškai mažu pasitikėjimu partijomis bei Seimu. Aiškiai visuomenė yra išreiškusi ir savo nuostatą, kad nėra ką rinkti ir už ką balsuoti. Atrodytų, rinkimuose dalyvaujant net penkiolikai politinių organizacijų sąrašų, pasirinkimo turėtų pakakti, tačiau bėda ta, kad piliečiai gali išgirsti ir pamatyti tik kokį trečdalį jų, t.y. tik tuos, kurie pajėgūs investuoti į politinę reklamą milžiniškus pinigus. Tokiu būdu rinkėjai verčiami tapti politinės reklamos aukomis. Vieni ant jos užkimba, o kiti protestuodami iš viso nebalsuoja. Taip tik išlošia didelėmis lėšomis disponuojančios partijos. Joms neverta stengtis vykdyti savo tikrosios misijos – laikytis principų, kurti programas ir jas įgyvendinti. Joms užtenka gražaus įvaizdžio ir reklama bei pinigai padaro savo darbą.

Ko reikia, kad dalis piliečių, kaip pažymėjo savo išvadose ir Lygių galimybių kontrolierė, nebūtų netiesiogiai diskriminuojami? Pirmiausia sutvarkyti minėtus įstatymus pagal STT siūlomą principą. O tam jau reikia politinės valios ir atsakomybės. Tačiau parlamentinės partijos nesuinteresuotos didinti sau konkurenciją, visų pirma rinkimų metu, nes tai jau liečia jų pačių išlikimo klausimą. Jų filosofiją bene geriausiai atspindi Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktoriaus prof. Raimundo Lopatos nuomonė, kad Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo nuostata iš valstybės biudžeto finansuoti partijas, gavusias ne mažiau kaip 3 procentus visų rinkėjų balsų, nėra diskriminuojanti, bet optimali Lietuvos sąlygomis. Pasak prof. R. Lopatos, Vakarų Europoje yra valstybių, kurios finansuoja ir dar mažiau rinkėjų balsų gavusias partijas (Austrija, Danija, Švedija, Vokietija), tačiau šios šalys, profesoriaus teigimu, turi stabilias partines sistemas ir jų biudžetinio finansavimo galimybės yra kitokios. Prof. R. Lopata siūlo Lietuvos įstatymuose nekeisti nustatytos partijų finansavimo iš valstybės biudžeto tvarkos dėl Lietuvoje egzistuojančios partinės sistemos nestabilumo ir fragmentacijos. Va čia ir pasireiškia interesas palikti Lietuvoje toliau egzistuoti nestabilią partinę sistemą, taip išlaikant optimalias sąlygas toms partijoms, kurios jau turėjo pirmą milijoną. Sakoma, kad versle pirmas milijonas nebūna švarus, bet po to jis jau sukasi. Žinant dabartinio Seimo specifiką, galima būtų teigti, kad ir politikoje yra panašiai.

Partijoms tikrai nereikia milijoninių sumų nei iš biudžeto, nei iš rėmėjų. Jei norime valstybės su profesionalia politika ir tokiais pat politikais, reikia tik išmintingos ir racionalios tvarkos jų veiklai.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Politika su žyma , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.