Įsirengiantieji būstus dažnai pageidauja natūralios grindų dangos, tačiau paprastai jų akys krypsta į trisluoksnes ąžuolo ar uosio parketlentes, nors prekybininkai ypač daug gerų savybių priskiria ir kamštinei dangai.
Ši danga turi visas dar senovės graikų bei romėnų pastebėtas ir įvertintas kamščio savybes – estetišką išvaizdą, lengvumą, elastingumą, atsparumą skysčiui bei daug kitų.
Gamino sandalus
Kamštinė medžiaga gaunama iš vakarinėje Viduržemio jūros pakrantėje augančio kamštinio ąžuolo žievės. Kamštinių plantacijų gimtine yra laikoma Portugalija, kurioje yra per trečdalį šių ąžuolų auginimo plotų pasaulyje. Portugalija yra ir pasaulinis kamščio pramonės centras.
Beje, pastebėjusi šios medžiagos populiarumą kamštinius ąžuolus Kaukaze bei Kryme bandė auginti ir Sovietų Sąjunga, taip pat JAV, Japonija bei kai kurios kitos šalys, tačiau pasauliniu mastu tai reikšmės neturėjo.
Akcentuojama, jog kamštinės medžiagos gavyba yra gera tuo, kad nereikia kirsti medžių, o tai būtina gaminant medinę grindų dangą. Pirmąkart ąžuolo žievė nulupama, kai jis sulaukia 25 metų amžiaus. Žievė atauga, todėl po 9-10 metų ją vėl galima lupti. Taigi per visą 150-200 metų medžio gyvavimą jis nulupamas iki 20 kartų.
Kamštis sudarytas iš mažų akučių, kurių kiekviena turi 14 sienelių, o vidus užpildytas oru. Akutes skiria tarpląstelinės pertvarėlės iš celiuliozės komponentų. Korėtas kamštis yra nepralaidus vandeniui, po spaudimo lengvai atgauna pradinę formą. Beje, ne kiekviena kamštinė medžiaga yra vienodos sudėties – tai priklauso nuo medžio augimo vietos ir jo amžiaus.
Nulupta žievė išrūšiuojama ir paliekama lauke kelioms savaitėms. Paskui ji verdama vandenyje apie 70 minučių, vėliau presuojama, džiovinama, ir tik tada perdirbama į kamštinius gaminius.
Senovės romėnai ir graikai kamščiu užkimšdavo amforas su vynu bei alyvų aliejumi, naudojo jį gaminti sandalams ir dengti namų stogams, o žvejai – plūdėms ir tinklų plūdurams.
Saugo nuo pelėsio
Kamštinė danga laikoma labai šilta. Pasak bendrovės „Vaineta” pardavėjos konsultantės Rasidos Kalvaitienės, namuose su tokia danga nereikia net šildomų grindų, nors ant jų kloti galima.
„Šitos medžiagos gera ir garso izoliacija, atstoja kiliminę dangą. Miegamuosiuose ir vaikų kambariuose kamštis – pasaka”, – sakė ji.
Dėl porėtos struktūros bei tamprumo kamštis ne tik sugeria garsą, bet ir amortizuoja vibraciją.
Kamštis yra elastinga medžiaga. Pasak bendrovės „Medžio apdaila” Klaipėdos padalinio vadovo Sauliaus Budinavičiaus, jei danga suspaudžiama labai stipriai, ji galbūt atsistatys 80-90 proc., tačiau jei ją suspaudė ne itin sunkus daiktas, danga turėtų visiškai atgauti pradinę formą.
Kamštis nesugeria drėgmės, nepūva ir nepelija. Tokia jo savybe naudojamasi ir darant sienų bei lubų apdailą ten, kur kaupiasi drėgmė ir gali atsirasti pelėsis.
Be to, kamštis neįsielektrina, todėl nepritraukia ir nesugeria dulkių. Teigiama, kad kamštinė sienų bei grindų danga tinka ir alergiškiems žmonėms, nesukelia astmos rizikos.
Tai – gana saugi medžiaga ir gaisro atveju. Tvirtinama, jog kamščiui reikia labai daug deguonies, kad jis užsiliepsnotų. Pasak R. Kalvaitienės, kamštis labiau rusena nei dega, o labai svarbu tai, kad degdamas neišskiria nuodingų medžiagų.
Tiesa, danga yra natūrali, todėl gali šiek tiek „vaikščioti”.
Kloja ir vonioje
Kamštinė danga gali būti skirta ne tik namams, bet ir visuomeninėms patalpoms. Turinčioji storesnį atsparų viršutinį sluoksnį, brangesnė, klojama net oro uostuose, ligoninėse ir kt.
Kamštinė danga gali būti lakuota arba dengta PVC. Ji būna klijuojama arba surenkama kaip laminatas.
S. Budinavičiaus teigimu, kamštinė danga būna ir alyvuojama. „Man pačiam labiau patinka lakuota, nes lengviau prižiūrėti, tačiau vienareikšmiškos nuomonės dėl to nėra. Nulakavus dangą pats kamštis dėl mechaninio poveikio nepažeidžiamas, tik lakas, o alyva įsigeria ir, pavyzdžiui, stumdant kėdę kamštį galima pažeisti”, – sakė S. Budinavičius.
Būna ir nelakuotos kamštinės dangos, kuri yra pigesnė, tačiau tada ją nulakuoti reikės pačiam. Papildomai lakuoti patariama ir klojamą vonioje.
Atsižvelgiant į naudojimo intensyvumą, lakuotas kamštines grindis kas kelerius metus reikės perlakuoti.
Kamštinę dangą, bent jau vadinamąją rakinamą, žmogus nesunkiai gali sudėti ir pats pagal instrukciją. Anot S. Budinavičiaus, būna, kad vyras pareina namo, o žmona dangą jau sudėjusi.
Kiek sunkiau, pasak R. Kalvaitienės, yra su klijuojama, nes reikia mokėti išlyginti grindis – danga klijuojama ant visiškai lygaus pagrindo.
R. Kalvaitienė nepataria kamštinių grindų plauti gausiu kiekiu vandens, kad nuo drėgmės nepakistų spalva – geriausia tokią dangą valyti drėgnu skuduru.
Mėgstantieji parketą gali rinktis kamštinę dangą su natūraliu medžio lukštu. Tokia, anot R. Kalvaitienės, yra atsparesnė už parketą, ir gali būti pigesnė, o atrodo taip pat.
Kamštines grindis atnaujinti taip pat paprasčiau nei parketą, nes nereikia šlifuoti – dangos paviršius tiesiog pašiaušiamas ir naujai nulakuojamas.
Kamštinė danga laikoma estetiška ir originalia, yra gana įvairių jos raštų. Anot S. Budinavičiaus, kasmet raštų ir spalvų gama darosi vis įdomesnė, tačiau jis atkreipia dėmesį ir į tai, kad kuo raštas paprastesnis, tuo danga pigesnė.