Už žmoną europietę – trys šimtai kupranugarių

Arabai Hurgadoje neatitraukia akių nuo šviesiaplaukių europiečių, o jų žmonos tuo tarpu triūsia namuose ir augina vaikus.

Klestinčio Egipto kurorto gatvėse pamatysi vaikštinėjant vos vieną kitą arabę moterį. Jos visos vilki ilgais musulmoniškais drabužiais ir slepia plaukus po skara. Tačiau yra apsčiai savo grožybių neslepiančių europiečių. Su jaunomis dukromis į kurortą atvykę tėvai neretai išgirsta mūsų ausiai neįprastą pasiūlymą: „Duok man savo dukterį į žmonas, o aš tau pristatysiu tris šimtus kupranugarių…”

Viešbutyje, kuriame apsistojome, nedirbo nė viena moteris. Nemačiau moterų nė vienoje Hurgados suvenyrų parduotuvėje, tik senojoje miesto dalyje El Dachare viena musulmonė prekiavo tradiciniais paplotėliais.

„Mūsų moterims dirbti negalima. Šeimą išlaiko vyras”, – paaiškino vienas viešbutyje dirbantis arabas. Paklausus, ar jos bent jau gali įgyti išsilavinimą, arabas tik linktelėjo galvą.

Musulmonių Hurgados gatvėse apskritai nėra daug. Jos arba kur nors skuba su pirkinių krepšiais – vienos ir su mažais vaikais, – arba tyliai tipena įsikibusios savo vyrams į parankę, kol galiausiai dingsta namų tarpuvartėse. Čia – vyrų pasaulis, kuriame moterys tarsi neegzistuoja.

Tačiau nepaisant ryškių kultūrų skirtumų, papirusus (tradicinis egiptietiškas suvenyras) brukančių arabų įkyrumo bei atkaklių bandymų kiekvienoje situacijoje išlupti iš turistų kuo daugiau pinigų, Hurgada turi žavesio, kuris padeda pamiršti visus nemalonumus. Kaitri saulė ir nė mažiausio debesėlio danguje, šilta, dangaus mėlynumo Raudonoji jūra, slepianti savyje nuostabaus grožio koralus ir margaspalves žuvis, – geram poilsiui to visiškai pakanka.

Kai kurie poilsiautojai dienas leidžia tingiai drybsodami ant gultų prie jūros ar baseinų, o kiti stengiasi kuo daugiau pamatyti: važiuoja prie garsiųjų Gizos piramidžių arba leidžiasi į ne tokias tolimas išvykas, pavyzdžiui, žvejoti atviroje jūroje, panardyti prie Giftuno salos ar „palakstyti” džipu po dykumą.

Giftunas, kuris dar vadinamas Rojaus sala, didelio įspūdžio man nepadarė. Smėlis grubus – pakrantė nusėta smulkiais akmenukais, kriauklių ir koralų dalelytėmis, jokios augmenijos. Prie salos vienas po kito plaukia laivai su vis naujomis turistų grupėmis. Arabai atvykėlius išlaipina į krantą, lyg darželinukus nuveda į laisvą paplūdimio ruožą pasideginti, ir po valandos ar dviejų visus vėl surenka. Tačiau koralai netoli šios salos iš tikrųjų nuostabūs. Hurgadoje labai populiarus paviršinis nardymas, kuriam nereikia jokių įgūdžių. Be to, grįždami į miestą visai šalia laivo matėme delfinų būrelį.

Vis dėlto žvejodami laiką praleidome daug smagiau nei išgirtoje Giftuno saloje. Turistų grupė buvo nedidelė, pasisekė ir su laivo kapitonu – Mustafa buvo draugiškas ir paslaugus, bet visai nepanašus į tipišką arabą. Gavę žvejybos įrankius ir masalo (kalmarų ir žuvies gabaliukų), buvome nuplukdyti į atvirą jūrą, kur gylis – 20 metrų. Iš pradžių kibo prastai, tik Mustafa, patyręs žvejys, traukė vieną žuvį po kitos. Tada nuplaukėme į žuvingesnę vietą. „Čia labai daug žuvies, tik greitai traukit”, – pasidairęs į jūrą ir nežinia ką ten pamatęs, padarė išvadą mūsų kapitonas. Kibo iš tikrųjų gerai: nors žuvelės buvo ne itin didelės, spygavome iš džiaugsmo kaip vaikai. Vėliau mūsų pagautą žuvį laivo įgula iškepė. Pietūs buvo kaip reta gardūs. Pasisotinę nuplaukėme panardyti prie nedidelės salelės. Palei salą išsidėstę koralų rifai matomi iš toli. Kadangi nesu gera plaukikė, planavau paplaukioti šalia laivo. Tačiau keletą minučių pasiteškenusi pajutau, kad kažkas mane sugriebė už rankos ir pradėjo tempti tolyn nuo laivo. Sutrikau, nesuprasdama, kas vyksta, bandžiau muistytis, nes nepažįstamojo galva buvo po vandeniu ir aš negalėjau įžiūrėti, kas čia toks. Netrukus paaiškėjo, kad tai tas pats Mustafa. „Plaukiam, parodysiu gražiausius koralus”, – pasiūlė jis.

Taškuotos, dryžuotos, įvairiausių spalvų ir dydžių žuvys bei koralai (kapitonas juos vadina „žuvų namais”) buvo taip arti, kad, regis, galėjome paliesti ranka. Žinoma, to daryti nerekomenduojama, nes galima susižeisti. Nuo pasakiško grožio vaizdų net apsisuko galva. Staiga atsitokėjau, kad jau kaip reikiant nutolome nuo laivo. Pradėjau šalti, į paviršinio nardymo kaukę ėmė veržtis vanduo, didoki plaukmenys smuko nuo kojų, o gelbėjimo liemenė, kurią dėl viso pikto apsivilkau, atsisegė… Laivas atrodė taip toli, kad sunerimau, ar jį iš viso pasieksiu. Laimei, viskas baigėsi gerai – grįžome sušalę, bet kupini nepamirštamų įspūdžių.

Išvykoje džipais į dykumą susipažinome su beduinų buitimi. Mūsų džipo vairuotojas lėkė dykuma kaip patrakęs, o įsikibti beveik nebuvo kur. „Saugokitės – čia jums safario masažas”, – šyptelėjo apvalainas arabas ir staiga susuko vairą, o mes, septyni turistai, bloškėmės atgal. Nepaisant to, pasivažinėjome šauniai.

Pasiekus kaimelį, prie skurdžių beduinų būstų mus pasitiko moteris su būriu vaikų. Beduinė greitai pademonstravo, kaip kepami tradiciniai blynai, o iškepusi davė visiems paragauti. Vaikai tuo tarpu tiesė į mus savo mažas rankutes, prašydami pinigų ar kokio skanėsto. Su mumis atvyko ir daugiau turistų. Arabai keliomis kalbomis trumpai papasakojo apie beduinų gyvenimo sąlygas, pasiūlė įsigyti papuošalų ir paskubino eiti. Man pasirodė, kad tai, ką pamatėme, yra daugiau demonstracinis beduinų kaimelio variantas. Ko gera, mums parodyti epizodai su tikruoju dykumų klajoklių gyvenimu turi mažai ką bendra…