„Vakarų ekspreso” „Gražinos skiltyje” įsiplieskusi diskusija, reikia ar nereikia „auklėti” vaikus rykšte, mane šiurpina. Kaip ir faktas, jog žmonės piktinasi, kai motina teisiama už vaiko sumušimą.
Labiausiai stebina moterų įsitikinimas, jog toks auklėjimo būdas esąs normalus, mat ir jas taip auklėjo. Ir blogai, kad mus taip auklėjo. Labai blogai! Dėl to mes ir perėmėme tas klaikiąsias viduramžiškas tradicijas, kurias ir toliau bandome propaguoti bei diegti savo kasdienybėje.
Visgi prieštaraudama tam, ką dabar parašiau, turiu pripažinti, jog savo mamai tam tikra prasme turėčiau būti dėkinga, kad gavau beržinės košės. Mat tai mane visiems laikams atbaidė nuo ketinimų konfliktus su mažais vaikais spręsti jėga.
Prisimenu, buvau gal penkerių šešerių, kai mama mane lupo šokdyne. Tokia gumine, labai skaudžia, per plikus pakinklius. Už ką lupo, nepamenu (įdomu, kokią mirtiną nuodėmę galėjo padaryti maža mergaitė, kad ją reikėtų taip „auklėti”?), bet iki šiol kuo puikiausiai prisimenu, ką tada, kęsdama nežmonišką skausmą, galvojau: „Jei kada nors turėsiu vaikų, niekada jų nemušiu”.
Tai tokia, kalbant trumpai, būtų manoji beržinės košės patirtis.
O kitų?
Kai dvejų metų berniukas ant savo užpakaliuko pajunta stiprų pliaukštelėjimą už tai, kad netyčia sudaužė brangią vazą, jis išsigąsta. Nes nesupranta, už ką mama jį baudžia. Mama ramiai paaiškina, jog vazų daužyti negalima. Bet jis ir neketino to daryti, jis tik norėjo apžiūrėti tą spindintį dar jam nematytą daiktą. Tačiau jo, mažo pyplio, atmintis jau užsifiksavo faktą, jog ateityje geriau neapžiūrinėti kitų gražių blizgančių nematytų daiktų, mat už tai gali gauti pylos.
Kai tas pats jau penkerių metų vaikas svečiuose netyčia ant brangaus kilimo išpila sriubą ir išgirsta šalia motinos klyktelėjimą: „Žiūrėk, ką darai, žioply tu!” bei išvysta jos akyse nusivylimo savo sūnumi išraišką, jis pajunta kaltę. Koks jis niekam tikęs, gal jau dabar mamytė jo ir nebemylės?!
Kai tas pats dešimtmetis berniukas mokykloje iš auklėtojos sužino, jog yra tikras nevykėlis, nes jau kelintą kartą iš eilės pamiršta atsinešti spalvotus pieštukus, jis susigūžia, bet mintyse auklėtojai atkerta: „Eik tu šikti!” Ir kai per pertrauką koridoriuje į jį atsitrenkia kažkoks mažius, jis iš visos jėgos stumteli jį, garsiai ir įžūliai mesteldamas: „Žiūrėk, žioply, kur lakstai!”. Ir su panieka bei pasitenkinimu nužvelgia ant grindų nugriuvusį pirmoką.
Dešimtoje klasėje, kai rūkydamas kieme su klasiokais mūsų įsivaizduojamas herojus išgirsta, kaip pro šalį einantis vienas iš devintokų tarsteli: „Žąsinai”, puola jam į atlapus, rėkte rėkdamas: „Ką pasakei? Kaip mus pavadinai?! Kas čia žąsinai, a, gaidy tu?” „Aš ne apie jus, ne apie jus”, – veblena jaunesnis kolega. „Žiūrėk tu man, kad kitą kartą negirdėčiau!” – paleidžia, išdidžiai užsitraukdamas dūmą.
Ir taip toliau. Galima perpasakoti daugybę analogiškų ir, beje, kur kas kraupesnių situacijų iš mūsų kasdienio gyvenimo, kurį kuriame mes patys, suaugusieji, savo kvailais, negrabiais, nemokšiškais, o kartais – net nusikalstamais poelgiais formuodami savo vaikų būsimo elgesio įgūdžius, jų supratimą apie tai, kad bet kokį konfliktą neva galima išspręsti jėga, pamiršdami, jog prieš bet kokį (fizinį ar psichologinį) spaudimą visada atsiras kita jėga: stipresnė, brutalesnė, kvailesnė, nežmoniškesnė. Pamiršdami, jog tokiais savo poelgiais, savo nenoru ar nesugebėjimu keistis, mokytis, tobulėti stumiame savo vaikus į užburtą, klaikų visuotinį pykčio, agresijos, nesivaldymo ir nesiskaitymo su aplinkiniais ratą.
O pabaigai – tikrų tikriausias vaizdelis iš mūsų klaipėdietiškos kasdienybės.
Baltas, ką tik iškritęs sniegas dengė Mažvydo alėją. Jauna graži liekna mama, dėvinti baltus kaip tas sniegas kailinukus, lėtai už rankos vedėsi dar, ko gero, ir dvejų metukų neturintį mažylį. Staiga pyplys ištrūko iš mamos rankų ir garsiai krykštaudamas veidu puolė į pusnį. Ėmiau užkrečiamai juoktis – toks nuostabus man pasirodė šis vaizdelis.
„Ko čia žvengi? – persikreipusiu veidu jaunoji mamytė kreipėsi į mane ir, šiurkščiai stvėrusi vaiką už rankos, karštligiškai ėmė valyti nuo jo drabužių sniegą. – Pasižiūrėk, į ką tu panašus! Visą striukę sušlapinai! Susirgsi! – aidėjo aplink spiegiantis moters balsas. Mažylis ėmė isteriškai raudoti. – Baik bliauti! Užsičiaupsi tu ar ne!?”
Klausimėlis: ar neturėtų gražioji mamytė būti baudžiama už bejėgio kūdikio terorizavimą ir kas bus kaltas, kai mokykloje šis berniukas terorizuos jaunesnius už save?
Karta per „Nusivylusias namu seimininkes” isgirdau posaki labai tiksliai atspindinti mano santyki i vaika. „Kai neturi vaiku negali isivaiduoti gyvenimo su jais, o kai turi – be ju”. Nesuprantu kaip galima musti pypliuka ! Nei as, nei mano brolis niekada nesame gave lupti, uztekdavo vieno tevo zvilgsnio, kad mes suprastume ko is musu norima. Iki siol nesuprantu kaip jam tai pavykdavo.