Kodėl žmonės veržiasi į realybės šou ir kodėl mes į juos žiūrime? Ieškodami atsakymo, be psichikos specialisto komentarų neapsieisime.
„Niekaip nesuprantu šio fenomeno, – pasakė viena muzikos mokytoja, pasižiūrėjusi populiarų realybės šou, – kodėl tūkstančiai žmonių tai žiūri ir dar už pinigus balsuoja? Iš kur toks populiarumas? Juk „žvaigždėmis” jų net liežuvis nesiverčia vadinti… Sunku klausytis – į natą nepataiko.”
Panašūs klausimai, matyt, kyla ne vienam piliečiui, kuris, neturėdamas ką veikti ir neradęs ką daugiau žiūrėti, stebi šviežiai iškeptų „žvaigždžių” koncertą.
Kalbamės su psichiatru Linu Slušniu.
Neseniai per televizorių mačiau, kaip jaunos „Kelio į žvaigždes” žiūrovės kone rovėsi plaukus iš žaidimo iškritus jų dievaičiui. O pastarasis, tai matydamas, net apspango nuo graudulingo pasitenkinimo savimi. Gal dėl šio saldaus jausmo ir aukojama laisvė – leidžiama uždaryti save į narvą ir filmuoti, kaip tau „važiuoja stogas”?
Jūs ieškote įžvalgų, svarstote, kaip kas jaučiasi, kas bus po to.. . Iš tiesų tokios laidos neturi sukelti apmąstymų – jos ne tam skirtos. Manote, rengėjams rūpi, kaip tie žmonės jaučiasi, kaip tai paveiks jų gyvenimus?
Mano galva, dalyviai į šou eina vedini gyvenimo krizės. Pagal klasikinę sampratą, krizė yra geras dalykas, nes per sukrėtimus žmogus išsiaiškina savo galimybes. Bet ar jie išgyventą krizę panaudos tikslui pasiekti – niekas nežino. Akivaizdu, kaip kai kurie jau mokosi pataikauti publikai, manipuliuoti. Prisimenate, vienas ant karštosios kėdės sėdėjęs jaunuolis graudino, kad gyvenime kartą jį palaikė globėja, o dabar tik publika gali išgelbėti? Žingsnelis po žingsnelio žmogus „tobulėja”, ima suprasti, kur reikia „paspausti”, kad žiūrovams ištrykštų ašaros.
O dėl to, kad narve pradeda „važiuoti stogas”, – normalu. Žmonės ilgisi namų. Ar tu primityvas, ar aukšto intelekto, – kiekvienam reikia tylos, ramybės ir privačios erdvės. Negalėdami patenkinti šių poreikių, jie išsenka, praranda savitvardą.
Kas stebi šį šou, gali įtarti, jog viena dalyvė susirgo įkyrių būsenų neuroze: keikiasi, niršta, priekabiauja…
Sunku komentuoti. Tai gali būti charakterio ypatybė. Žmogui nerūpi, kaip jaučiasi aplinkiniai, kai jis taip elgiasi – jam svarbu išlieti savo nepasitenkinimą.
O kai visi aplinkiniai tą nepasitenkinimą išliejo jai, sukraudami minusus per gimtadienį, ją tai labai įskaudino. Tačiau pereikime prie kito klausimo. Dalyviai vis kartoja, kad negali gyventi be muzikos. Kur šiame šou būtų galima rasti meno?
Jo nėra nė kvapo. Menininku netampama per dieną. Menui kurti reikia patirties ir įgūdžių, reikia bent dešimties metų, kad galėtum atskleisti savo talentą.
Bet žvaigžde galima tapti per dieną.
Žvaigžde – taip. Bet ji sužibs ir užges. Žvaigždės sindromas gali tapti kliūtimi tolesniame gyvenime. Išėjus iš šou, daugeliui dalyvių prireiks rimtos psichologo pagalbos. Dėl savo jauno amžiaus, nepatyrimo ir ribotumo žmogus gali nesugebėti įvertinti situacijos. Jis tikisi žengti žingsnį į šlovę, o staiga gauna per galvą. Jaunimas nelinkęs analizuoti priežasčių, kodėl jie iškrito – verčia kaltę prodiuseriams ar „durniems” žiūrovams.
Beje, kaip jūs vertinate vulgarumą laidos vedėjo komentaruose? Tiesą sakant, jis liejasi ne tik šioje laidoje – pavyzdžiui, vieno „Šokių dešimtuko” teisėjo metaforos man primena šoferių slengą. (Atsiprašau šoferių, jei įžeidžiau.)
Reikalas tas, kad dauguma žiūrovų vulgarumą priima kaip artimą sau reiškinį. Neturėkime iliuzijų, kad esame kilę iš karališkos giminės ir turime aristokratiško kraujo. Mes esame būrai. Prisiminkite Uspaskichą – mūsų tauta jį dievino, nes jis atrodė savas. Dėl to ir savas, kad vulgarus.
Uspaskichas – irgi garsus dainininkas. Beje, kaip jums patinka Minedas? Jis visur kviečiamas dainuoti, leidžia albumą, suka klipą, turi savo prodiuserius, publika jam ploja atsistojusi… Na, mes visi suprantame, dėl ko. O jis?
Kai jis atsipeikės ir supras, – nenoriu prikarksėti, – iš visuomenės gali pareikalauti per didelės kainos. Nebent tie prodiuseriai dirbs su juo visą likusį gyvenimą.
Iš patirties galiu pasakyti, kad žmonės, turintys psichikos sutrikimų, nori itin daug dėmesio, labai veržiasi į sceną.
Prisipažinkite: jūs irgi norėjote dalyvauti realybės šou.
Taip, „Statau namą”. Nes su žmona labai norėjome namo. Apsigalvojome, prisiminę vaikus. Aš tai iškritęs būčiau susirinkęs savo žaislus ir susitaikęs su pralaimėjimu, bet vaikams būtų nelengva girdėti komentuojant, kad jų tėtis ar mama – nevykėliai.