Jei bent kartais pasiklausote „M1+”, jums toks prisistatymas – tikrai girdėtas. O neįprasti ir šmaikštūs Editos reportažai rimtomis sveikatos temomis – gerai įsiminė. Keista, tačiau Edita – visai ne žurnalistė. Užtat labai susijusi su Klaipėda.
Jei esate lietuviškosios dramaturgijos mėgėjas, Editos Kauzaitės pavardę dar kartą išgirdote šį pavasarį, kai jos tragikomedija „Tu šiandien dar neverkei, kale, arba Tikroji Eglės žalčių karalienės istorija” šiuolaikinės lietuviškos dramaturgijos konkurse „Panorama” buvo įrašyta į geriausiųjų sąrašą. Nieko nuostabaus: teatro scenoje E. Kauzaitė gyveno aštuoniolika metų. Aktorystės neišsižadėjo ir šiandien. Tik, gyvenimo realybės įsprausta į kampą, – mat tenka dantimis ir nagais kovoti už tris savo atžalas, – įgijo naują amatą.
Edita nemėgsta gręžiotis atgal. „Mano kelias bėga tik pirmyn. Manau, jog kada nors ateity būsiu smagi močiutė, apsupta būrio anūkų. Oi, kiek įdomaus jiems galėsiu papasakoti!.. Mano vaikai, sūnus ir dvi dukros – tokie pat energingi ir kūrybingi, kaip ir aš”, – šypsosi moteris.
Savo reportažus visuomet pradedate anekdotu. Jie, tiesą sakant, primena mini spektaklį. Iš kur tai?
Visada sakau, kad darau „medicininius radijo vaidinimus”. Buvau ir esu aktorė, o aktoriui svarbiausia – vaidinti, kad ir apie mediciną… Tokia forma rengti radijo laidas gimė iš siaubo, kad reikės kalbėti apie „nuobodžią” mediciną. Taip ir man įdomiau, ir net gydytojams patinka.
Dirbote aktore Klaipėdos dramos teatre, vėliau – Vilniaus „Vaidiloje”, o dabar esate Valstybinio aplinkos sveikatos centro visuomenės sveikatos informacijos organizatorė. Kodėl išsižadėjote aktorystės?
Klaipėdos dramos teatre dirbau 11 metų. Septynerius metus iki jo bankroto – Vilniaus „Vaidilos” teatre. Visuotinai manoma, kad aktoriams reikia mokėti mažas algas, nes menininkas turi būti alkanas ir basas, todėl dar važinėdavau su Nacionalinės filharmonijos dainininkais ir muzikantais po Lietuvą, vesdavau koncertus, skaitydavau poeziją. Net ir nedirbdama teatre, sceną turėjau. Taip pat uždarbiavau radijo stotyse, kur pramokau dar vieno amato.
Aktorystės niekada neatsižadėjau, tiesiog reikėjo savo trims vaikams duoti valgyti po to, kai bankrutavo „Vaidilos” teatras.
Turite ir rašytojos, tiksliau – dramaturgės talentą…
Vaikystėje labai daug prirašiau apsakymų, apysakų, net romaną, kelis detektyvus, kelias pjeses. Vieną mano pjesę net ketino statyti dramos būrelyje (gyvenau Kaune ir lankiau dramos būrelį Mokytojų namuose). Deja, pritrūko berniukų – nebuvo kam vaidinti vyriškų vaidmenų.
Rašymas man – taip pat teatras. Aš tiesiog žaidžiu. Man patinka, kai personažai elgiasi savaip, ir aš nežinau, kas bus toliau.
Daug pjesių esate sukūrusi?
Pastaruoju metu esu parašiusi tris pjeses: „Neliūdėk, Marcele”, „Tu šiandien dar neverkei, kale, arba Tikroji Eglės žalčių karalienės istorija”, o trečiosios pjesės pavadinimo kol kas nenorėčiau atskleisti. Ją rašau vienos dainininkės užsakymu.
Lyrinę komediją „Neliūdėk, Marcele” (jos tema – meilė ir šeima – nesuderinami dalykai) su dainelėmis rašiau Keistuolių teatrui. 2005 metų balandžio mėnesį tame teatre vyko šios pjesės skaitymas žiūrovams. (Pjesės skaitymas – tai toks teatrinis žanras, kai po keleto repeticijų, aktoriai vaidmenimis skaito pjesės tekstą, labiau pristatydami autorių, nei režisieriaus koncepciją.) Mano pjesėje yra personažas – autorė, įkyriai lendanti į sceną. Buvo labai smagu, kad Keistuolių teatras patikėjo šį personažą skaityti man pačiai. Be to, publika tai gerai įvertino.
Ar Jūsų pjesėse daug autobiografinių detalių?
Tragikomedijoje „Tu šiandien dar neverkei, kale…” pavaizdavau savo sumautą vedybinį gyvenimą. Kaip tradicinė lietuvė moteris, su savo trim vaikais esu pabėgusi nuo smurtaujančio vyro. Psichologinis, emocinis ir fizinis smurtas – dažnas šeimų palydovas Lietuvoje. Tas smurtas toks absurdiškas ir jame tiek farso elementų, kad visa tai prašosi aprašoma.
Parašiau šią pjesę ir nusiunčiau į dramaturgijos konkursą „Panorama”. Laimėjau. Pjeses prizininkes šių metų balandžio mėnesį žiūrovams skaitė Kauno dramos teatro aktoriai. Publika lūžo juokais, o savaitraštyje „Literatūra ir menas” mano pjesės skaitymas buvo pavadintas „savaitgalio įvykiu”. Kurso draugas Kęstutis Macijauskas, statantis lietuvišką dramaturgiją, susidomėjo šiuo kūriniu ir pjesę ketina statyti Klaipėdos dramos teatre.
Regis, esate pirmoji, kuri iš teatro scenos ryžotės kalbėti smurto prieš moteris tema.
Kalbėti reikia. Pati nuėjau kryžiaus kelius mėgindama apsaugoti vaikus nuo blogo tėvo, nes mūsų šalyje niekas negina vaikų nuo smurto; atvirkščiai – institucijos, kurios gražiai deklaruoja kovą su smurtu šeimose, kažkodėl daro viską, kad priverstų vaikus vėl bendrauti su blogu tėvu. Gal mūsų valdininkai blogai supranta Europos Sąjungos nuorodas, gal labai myli pinigus, kurių vyrai tradiciškai turi daugiau? Įgriso teisėsaugos ir valdininkų veidmainiavimas, todėl ir norisi apie tą smurtą kalbėti garsiai ir išraiškingai.
Mano pjesėje tik Varna, tupinti ant medžio, pastebi smurtą šeimoje. Tokia situacija Lietuvoje būdinga: prokuratūrai vis pritrūksta įrodymų, o ką apie tėvo elgesį pasakoja trys vaikai, – niekam neįdomu. Nuo seksualinio priekabiavimo vaikai ginami tik tuomet, kai jau būna išžaginti, ne anksčiau.
Aktorystės mokėtės Klaipėdoje. Kokie prisiminimai išliko iš tų laikų?
Mokiausi Klaipėdoje, o paskui dirbau Dramos teatre, kuris tais laikais dar vadinosi Komedijos teatru. Tai – režisieriaus Povilo Gaidžio nuopelnas. Beje, jis – mūsų kurso vadovas, o aš esu iš Komedijos teatro. Todėl ir toliau sau linksminuosi…