„Snail Mail” — taip juokais vadina popierinių laiškų pristatymą pašto skyriams: esą centrinis paštas, lyginant su elektroniniu paštu, dirba sraigės greičiu. Dabar posakis „Snail Mail” turi naują prasmę – entuziastai gyvas sraiges naudoja elektroninio pašto korespondencijai pristatyti.
„Tikras sraigių paštas” („RealSnailMail”) — visiškai naujas britų projektas. Jo autoriai – tyrinėtojai iš Bornmuto universiteto kompiuterinės animacijos centro (NCCA), vadinantys savo darbą „nuobodžiu”, ir aktyvistai iš „Space Media Arts”. Apie projekto tikslą – kiek vėliau. Iš pradžių – apie veikimo principą.
Viskas prasideda nuo internetinio tinklalapio, kuris priima trumpus (daugiausia 100 ženklų) pranešimus iš interneto vartotojų. Rašančiųjų prašoma atkreipti dėmesį į tai, kad laiško pristatymo procese dalyvauja mažytis moliuskas: „Vertinkite jo darbą ir nesiųskite nesąmonių, tegul tai būna svarbūs pranešimai”, – pabrėžia „RealSnailMail” autoriai.
Dar jie perspėja siuntėją, kad laiškas gali ir nepasiekti adresato. Juk, maža, kas gali nutikti sraigei kelionėje: pavyzdžiui, sutiks plėšrūną, kuris „perims pranešimą”.
Vienaip ar kitaip, iš tinklalapio laiškas patenka į „RealSnailMail” serverį, kur stoja į eilę laukti savo lėtojo laiškininko.
Dabar aprašysime sraigių pašto tarnautojus. Jie gyvena akvariume, veisykloje arba, gali būti, net vandens telkinyje. Moliuskams-pasiuntiniams sukurtoje patogioje gyvenamojoje aplinkoje yra du taškai – A ir B.
Abiejuose taškuose yra įrengti skaitytuvai, nuskaitantys duomenis iš radijo dažnių identifikacijos mikroschemų (RFID), kurias kiekviena sraigė nešiojasi ant savo kriauklės. Paprastai tokios mikroschemos įdiegiamos po oda, nes pirminė jų paskirtis yra žymėti naminius gyvūnus, o nepaprastojo pašto kūrėjai pasirinko šias mikroschemas todėl, kad jos yra pakankamai mažos, nepraleidžia šviesos ir vandens bei palaiko 125-134,2 kHz dažnius.
Kai sraigė su šia mikroschema atsiranda tokiame RFID-skaitytuvo veikimo dažnyje (taške A), ji yra tikrinama – ar ji kartais jau nėra kito pranešimo nešiotoju. Jeigu moliuskas laisvas, jis tampa laukiančiojo eilėje virtualiuoju pasiuntiniu. „Virtualiuoju” todėl, kad viso pranešimo teksto mikroschemoje patalpinti neįmanoma, patalpinamas tik identifikacinis laiško numeris.
Su šiuo numeriu sraigė – žinoma, pati to nesuvokdama, – tartum laiškanešys, neskubėdama juda į tašką B. Aišku, nors sraigė ir nušliaužia į „technologinę tuštumą” (projekto autorių terminas), anksčiau ar vėliau ji pasieks skaitytuvą taške B, ir tada pašto serveris gaus patvirtinimą, kad pranešimą jau galima siųsti adresatui. Ko gero, tai ir viskas.
Tiesa, visai užmiršome papasakoti apie tikslus. „Sraigių pašto” autoriai tvirtina, kad jie kuria „fizinį ir biologinį srauto pertraukimą nepertraukiamame skaitmeniniame transportavime”, prie kurio taip priprato elektroninio pašto vartotojai.
Artėja negyvojo interneto era, ir „RealSnailMail” kūrėjai tikisi, jog nedidelė pertrauka padės mums geriau suprasti šiuolaikinių komunikacijų ypatybes, susimąstyti apie tai, kad jos vyksta akimirksniu ir yra faktiškai nematomos. Bei apie tai, kad didėjančio greičio ir efektyvumo fone žmogus suteikia vis mažiau prasmės perduodamiems pranešimams.
Tuo tarpu, „sraigių paštas”, mažu tempu supriešinantis RFID pasaulį bei interneto technologijas natūraliam pasauliui, teoriškai gali kai ką pakeisti požiūryje į komunikacijas. Gali ar ne? Tai ir stengsis išsiaiškinti „RealSnailMail” kūrėjai.
nesamone………? 🙄
:)) 🙄 nesamone..